5 sekundžių principas

Egzistuoja toks principas, kuris vadinamas „Penkiomis tylėjimo sekundėmis“. Ir esama dviejų reakcijų, kai susiduriame su negatyviomis vaiko emocijomis.

Pirmoji – arba įteigti vaikui, papriekaištauti jam, kad jis neturi reikiamų savybių, ar yra nedėkingas, ar dar kažkas, arba pasistengti jį pralinksminti, ar nukreipti dėmesį, tuo sutrukdant natūralų emocijų pergyvenimo procesą.

Antras būdas – pamėginti suprasti, ką jis jaučia ir tos 5 tylos sekundės yra būtent tas laikas, reikalingas persijungti nuo vienos programos prie kitos, nuo programos „ponas viską sutvarkysiu“. Motinos labai dažnai elgiasi su vaikais taip, kaip elgiasi vyrai su jomis pačiomis, t.y. pateikia sprendimą vietoje emocinio palaikymo, o tai realybėje ne taip jau labai ir padeda.

Taigi, situacijoje, kai, pavyzdžiui, vaikas smarkiai dėl kažko nusiminęs, įskaudintas ar verkia, egoistiška pozicija gali pasireikšti fraze „Neverk“ arba „Neverk, nieko baisaus nenutiko“. Vietoje to – 5 sekundės tylos, kad persijungtų programa ir vietoje patarimo ar kokio nors moralo, paprasčiausiai palaikant vaiką, pakanka pasakyti „Aš suprantu. Tu įskaudintas“.

Vietoje frazės „Nesijaudink“, kai matome, kad vaiką kažkas neramina, išlaikykite pauzę ir pamėginkite pasakyti: „Taip, tai nelengva. Aš žinau, kaip tu sunerimęs“.

Vietoje nuraminimui skirtos frazės, kažko panašaus į „Na, nieko. Rytoj viskas susitvarkys“, „Iki vestuvių užgis“ – padarykite pauzę ir perjunkite programą. Reikia suprasti, kad šiuo konkrečiu momentu vaikui nereikalingas štai toks melagingas įkvėpimas ir nereikia aiškinti, kodėl jis neturi taip jaustis. Pakanka pasakyti: „Iš tiesų suprantu, kad tau sunku. Man irgi būtų labai liūdna, jei tai įvyktų su manimi“.

Vietoje frazės „Na, nieko baisaus“, palaukite 5 sekundes ir: „Aš žinau, kad tau skauda. Eikš čia, aš tavęs pagailėsiu“. Ar tiesiog: „Eikš pas mane“. Nes kai vaikui blogai, frazė „Eikš čia“ pati savaime reiškia, kad dabar jis susilauks palaikymo.

„Nieko nepadarysi, toks gyvenimas“ – dar viena frazė, kurią tikriausiai sakome vaikams, kad suteiktume jiems jėgų ar išmokytume filosofiškai žvelgti į gyvenimą. „Toks gyvenimas“. 5 sekundžių pauzė ir toliau: „Tu visiškai teisėtai pyksti. Aš irgi užpykčiau“.

Vietoje frazės „Galėjo būti ir blogiau“ – 5 sekundžių pauzė ir „Aš matau, kad tau baisu, matau, kad esi ne juokais išsigandęs. Aš irgi išsigąsčiau“.

„Na, nieko, kitą kartą tau viskas gausis“ – dar vienas šedevras nuo pono „aš viską sutvarkysiu“. 5 sekundžių pauzė ir: „Jeigu man taip atsitiktų, aš irgi labai nusiminčiau“.

Vaikas tokiais momentais gali nereaguoti į jūsų užuojautą ir toliau jausti negatyvias emocijas. Tai visiškai normalu. Procesas vyksta. Savo palaikymu jūs atvėrėte šių negatyvių emocijų kranelį, negatyvo srautui yra kur išsilieti. Viskas padaryta teisingai.

Tai nereiškia, kad šis principas neveikia ar jūs neteisingai jį supratote. Ir reikia turėti galvoje, kad susidūrus su negatyviomis emocijomis logika neturi jokios reikšmės. Šiuo atveju reikalinga paprasčiausia parama.

Situacija tokia, kad vaikų emocijos reiškiasi ryškiau nei pas suaugusius, kadangi iki 9-erių metų amžiaus pas juos neišsivystęs sugebėjimas samprotauti. T.y. emocijos pasireiškia spontaniškiau. Proto pagalba vaikai negali susidoroti su savo negatyviomis emocijomis. Jiems reikalingas kito žmogaus protas, stipresnio, vyresnio žmogaus, kuris tuo pat metu bus emociškai suinteresuotas ir jaus užuojautą.

Tėvai kartais negali įvertinti, kaip stipriai įskaudintas vaikas. Dėl to geriausias būdas palaikyti tokiu atveju – patikėti. Patikėti, kad vaikas turi rimtą pagrindą taip jaustis. Tegu netgi tasai pagrindas mums, suaugusiems su išsivysčiusiu loginiu mąstymu ir filosofiniu požiūriu, atrodo kvailas ir menkas.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI