80 procentų skyrybų priežastis

Sėdžiu darbe, tylą nutraukia telefono skambutis. Vyras skuba pranešti puikią naujieną – jo komanda pagaliau iškovojo taurę, dėl kurios taip stengėsi ištisą pusmetį. Trokšdama pasveikinti mylimąjį, anksčiau atsiprašiau iš darbo ir bėgu ruošti stalo. Iškepiau pyragą, patroškinau mėsos su daržovėmis, padariau salotų, beliko atkimšti vyną. Ir štai užeina mano vienintelis ir šypsena, švytinti jo veide, pamažu išblėsta: „O aš galvojau su vyrukais atžymėti…“

Siurprizas nepavyko.

Užpykau, savaime aišku, juk šitaip stengiausi, laksčiau, darbavausi, net vaiką močiutei išsiunčiau. Tiesa, nepasivarginau paklausti, ką planuoja pats vyras. Paruošti stalą buvo mano asmeninis noras. Širdies gilumoje pulsavo nuoskauda: „Nejaugi kažkokie diedai jam svarbesni už mane?“ Vyras, pastebėjęs rūškaną žvilgsnį, sutiko praleisti vakarą su manimi. Taip ir sėdėjome tyloje, nepatenkinti gromulavome atšalusią mėsą atbulais dantimis. Ir viso to buvo galima labai paprastai išvengti, jeigu du suaugę žmonės išmoktų susitarti, o nespręstų vieni patys, kas ką laimingu padarys.

„Myli, reiškia, susiprotės!“

Šita diagnozė būdinga daugeliui porų, kuriose nepriimta kalbėtis ir dalintis jausmais. Jeigu myli, reiškia, turi atspėti partnerio norus, pajausti jo nuotaikas, iššifruoti jo neverbalinius signalus ir šitaip išsiaiškinti, kas vyksta jo kaukolės gelmėse. Ir neduok Dieve suklysi! Nekalbadieniai, nuoskaudos, pykčiai, kaltinimai nejautrumu ir egoizmu. Iškart pasijusi kažkokiu labai neteisingu, nepakankamai geru – amen savivertei.

Mūsų visuomenė apskritai vadovaujasi lozungu „Susiprotėk pats!“ Tau kažko prireikė – tiesiai paprašyti negražu, pernelyg grubu, įkyru, reikia pradėti iš tolo, duoti be galo subtilią užuominą. Jeigu žmogus nesuprato, reiškia, jis egoistas ir išdavikas, jam nusispjauti į judviejų santykius, laikas skirtis. Ir pliurpia abu vienas kitam kažkokias užuominas, nieko nesako tiesiai, mykia kažką neaiškaus, išpučia lūkesčių burbulus, o paskui ima kaltinti visą pasaulį dėl to, kad galiausiai liko vieni. Niekas jų nesupranta! O ką jūs nuveikėte, kad žmonės jus išgirstų ir suprastų?

„Spėliojimo“ kultas kaip socialinis virusas

Paradoksas slypi tame, kad šitą elgesio modelį mes paveldėjome iš tėvų. „Spėliojimo“ kultas taip giliai įleido šaknis šiuolaikiniame gyvenime, kad netgi vidinis nepasitenkinimas nepakeitė žaidimo taisyklių. Taip elgėsi mūsų mamos ir tėčiai, dėl to suiro jų santuokos. Taip elgėsi seneliai ir močiutės, kurie dėl kažkokios priežasties siaubingai drovėjosi nuosavų troškimų ir laikė žeminančiu dalyku kalbėti apie savo „aš“.

Paskui gimėme mes ir išmokome to paties: atidžiai stebėti ir gaudyti partnerio žvilgsnius bei gestus, patiems sugalvoti, ką jie mums skolingi ir ką privalo, įbrukti savo požiūrį apie tai, kas gerai ir kas blogai. Deja, tokios fantazijos labai retai sutampa su realybe. Mes susigalvojame jose visai ne tuos žmones, įkišame jiems į galvas visai ne tas mintis ir ne tuos jausmus. O kai nepasitenkinimas prasiveržia į paviršių, paaiškėja, kad mes absoliučiai vienas kito nepažįstame. Santuoka buvo fikcija. Ją sugalvojo ir susifantazavo du vieniši žmonės.

Kaip ištrūkti iš užburto rato?

Reikia mokytis kalbėtis, užduoti tiesius klausimus ir nuoširdžiai į juos atsakinėti. Gana fantazuoti ir pripaišyti partneriui tas reakcijas, kurių patys tikitės, gana vadovautis savu egoistišku požiūriu vienas į kitą. Svarbu sugebėti išsakyti savo norus nepaisant išsigalvoto nepatogumo, gėdos jausmo ar diskomforto. Domėkitės vienas kitu, juk tai labai paprasta. Ir netrukus gyvenimas nusidažys visiškai naujomis spalvomis.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI