Akivaizdžios gerų tėvų taisyklės

Vaikas niekam nieko neprivalo

Jis neprivalo miegoti po 20 valandų per parą, neprivalo miegoti savo lovelėje, neprivalo mėgti plaukioti nuo pat gimimo, jis neprivalo miegoti dienomis po 2 valandas be jūsų, jis neprivalo, sulaukęs 3 mėnesių amžiaus, išmokti pats apsiversti, neprivalo priaugti po 700 gramų per mėnesį ir t.t. Vaikas, o ypač žindomas kūdikis niekam nieko neprivalo. Jis gali visa tai daryti ir gali atitikti išvardintus reikalavimus, tačiau jis niekam ir nieko neprivalo. Egzistuoja konkretūs standartai ir konkrečios normos, kurios pagrįstos apibendrinus statistinius duomenis ir išvedus bendrą vidurkį. Realiame gi gyvenime visi tie standartai gali neturėti nieko bendro su realiu vaiku.

Kiekvienas naujagimis yra toks individualus, kad mama turi pati nuspręsti – gerai ar blogai jaučiasi jos vaikas, ko jam reikia, o ko nereikia. Nes mama mato vaiko reakcijas ir savijautą: ar jis patenkintas, ar nelaimingas, ar dėl kažko nerimauja. Suprantama, viską reikia daryti pasvertai: jeigu vaikas rėkia ir jo neįmanoma nuraminti, reikia suprasti, kad čia išties kažkas negerai, netgi jeigu jūsų intuicija tyli lyg partizanas.

Vaikui jūs reikalingi

90% visko, ką daro vaikas, jis daro ta, kad atkreiptų jūsų dėmesį ir būtų su jumis.

Fizinė prievarta – ne išeitis

Diržas, kitos fizinės bausmės – visa tai dėl jūsų nesugebėjimo surasti kitokį problemos sprendimą. Kažin, ar jūs trenktumėte raumeningam 120 kilogramų sveriančiam vyrukui, jeigu jis atsidurtų jūsų vaiko vietoje, o tie, kurie fiziškai baudžia, daro tai būtent dėl to, kad mažylis negali duoti grąžos. Kai kurios mamos tuojau puls aiškinti: „Jūs nežinote mano vaiko, jo kitaip nenuraminsi“. O kieno gi tas vaikas? Nuo ko jis pavyzdį ima? Yra labai gera anglų patarlė: „Neauklėkite vaikų, jie vis tiek bus panašūs į jus. Auklėkite save“.

Ir štai kai vaikas prives jus iki būsenos, kai ranka pati ieško diržo, gerai į save įsižiūrėkite. Kiek kartų jūs nekreipėte dėmesio į mažylio prašymus? Kiek kartų atiminėjote iš jo kokius nors įdomius jam daiktus, šaukdami „negalima“, kiek kartų išbarėte už banaliausią išsiterliojimą, kiek kartų per dieną pakeliate balsą? Kaip dažnai šantažuojate jį frazėmis „jeigu tu dabar neisi gultis, aš tave nubausiu“, „nesusitvarkysi žaislų – neisim į lauką“ ir t.t. Esu tikra, kad atsakymas bus „dažnai“ arba „pastoviai“.

Ten, kur vaikui skiriamas dėmesys, kur nėra nesibaigiančių „negalima“, ten nėra vietos isterijoms. Viską leisti ir suprasti – ne vienas ir tas pats. Įvairius dalykus galima pateikti įvairiai, vietoj riksmų „tučtuojau mesk šitą daiktą“ arba „ką aš tau pasakiau, tučtuojau eik čia“ galima pasitelkti kantrybė ir palaukti, kol vaikas pats prieis, galima normaliai paraginti – „greičiau, mažiau, nes pavėluosime“, „jeigu paskubėsi, mes dar suspėsime su tavimi nuveikti namuose daugybę darbų“.

Vaiko pasaulis: gerai = įdomu

Būtent dėl to daug vaikų taip lengvai pasikliauna nepažįstamas žmonėmis, bėga nuo tėvų gatvėje, susidomėję kokiu nors daiktu/paukščiu/šuniuku/mašina. Taip yra ne dėl to, kad jis jūsų neklauso ar yra kvailas. Tiesiog jūs sakote „gerai“ arba „blogai“, o vaikams tai – „įdomu“ arba „neįdomu“. Nuobodus TV kultūros kanalas jam blogas, o štai dėdė, kuris sako „turiu tau saldainį ir dar vieną siurprizą, eime pas mane, parodysiu“ – tai „gerai“, nes įdomu. Dėl to labai svarbu išmokyti vaiką, kad ne viskas, kas įdomu, yra gerai.

Tikiuosi eilinis šių kelių taisyklių priminimas padarys santykius su vaikais geresniais ir padės išvengti akivaizdžių, tačiau tokių dažnų klaidų. Baisiai nemalonu girdėti iš mamų tokias frazes, kaip „mano vaikas mane nukamavo“, ar „per mažai mes jį mušėme“.

Šaltinis