Amerika ir planeta, kurią praradome

Aš labai pergyvenu, matydamas, kokia šalimi Amerika buvo anksčiau ir į kuo jie pavirto dabar – apgailėtina kitados laisvos, jaunos, pasitikinčios savimi ir rodančios pavyzdį kitoms šalims tautos parodija. Man gaila amerikiečių. Man šiek tiek teko pagyventi tais laikais, kai tarybiniai žmonės klaupėsi ant kelių prieš gražią vakarietišką pasaką ir, reikia pasakyti, toji pasaka išties buvo graži. Pakanka pasižiūrėti devintojo dešimtmečio amerikietiškus filmus. Realybė ten buvo, žinoma, blankesnė už pasaką, tačiau vis tiek visliojo ir viliojo ne šiaip sau.

Štai jie, paprasti amerikiečių vaikinai su tikrais amerikietiškais džinsais. Jie stato dangoraižius. Jie tiki laisve ir amerikietiška svajone. Štai jinai – energinga ir versli amerikiečių tauta, ji mėgsta greitį, laisvę ir erdvę. Ji darbuojasi gamyklose, fermose, kelia į padanges lėktuvus, gamina galingas mašinas ir traukinius – greičiau, aukščiau, galingiau! Kiekvienam amerikiečiui – po automobilį, į kiekvieną amerikietišką puodą – po viščiuką!

Netoliaregiai tarybiniai piliečiai (ypač kai kurie netoliaregiai komunistų vadai) su susižavėjimu žvelgia į Vakarus, griaudami savo pačių šalį. Dingo iš žemėlapio galingiausia daugiatautė valstybė.

Ir viskas.

Amerikiečių tauta irgi kažkam pasidarė nebereikalinga. Nebereikalinga pasidarė realybė, panaši į pasaką ir gundanti bei viliojanti ideologinius priešininkus. Nebereikalingos tapo amerikietiškos gamyklos (pelningiau gaminti Kinijoje ir nusispjauti ant amerikiečių darbininkų, jie pernelyg brangiai kainuoja). Laisvas ir nepriklausomas amerikietis? Galima paversti jį neblogu pelno gavimo šaltiniu. Tegu nuo mažens pripranta gyventi į kreditą. Kreditas automobiliui, kreditas būstui, vaistams, išsilavinimui, draudimui… Neapsidraudęs? Atleiskite, sere, mes matome, kad jūs mirštate, tačiau jūs neapsidraudęs, dėl to mes negalime jūsų gydyti. Daugiau nebėra būtinybės palaikyti iliuzijos apie teisingą valstybę, nes nebeliko socialistinio pasaulio.

Normalūs viščiukai kiekviename puode? Apskritai tai kur kas pelningiau maitinti amerikiečius greitu maistu ir GMO, tegu kamuojasi nuo nutukimo, svarbiausia – pelnas.

O tie seni geri policininkai su tokia gražia uniforma (prisiminkime „Policijos akademiją“)? Taip, jie vis dar gaudo iš inercijos nusikaltėlius ir perveda su šypsena močiutes per gatvę. Tačiau dabar jie jau tapo policinės valstybės dalimi. Sraigteliais mašinoje, kuri nusimetė kaukę ir dabar seka, pasitelkusi kameras, nepilotuojamus aparatus, pasiklausymo įrangą visus ir kiekvieną. Kam to reikia? Kažin, ar kas dešimtas iš jų yra teroristas. Tai tiesiog kontrolė. Visa ko kontrolė. Kontrolė ir valdymas.

O toji grėsminga ir graži amerikiečių armija, tikinti idealais ir ginanti laisvąjį pasaulį nuo raudonosios grėsmės? Mes, žinoma, prisimename Vietnamą, Korėją, tačiau vis dėlto pagrindinis amerikiečių armijos tikslas buvo gintis nuo TSRS. Hm… Taip… Priešas pradingo… Na, gerai, pakeisime lozungą į „laisvojo pasaulio gynimą nuo terorizmo ir diktatoriškų režimų“. Tie jauni vyrukai, kurie su džiaugsmu buvo pasirengę atremti komunistų puolimą – na, tegu pabombarduoja taikius gyventojus. Tegu pabombarduoja moteris, vaikus, maisto sandėlius. Nieko, ištvers. Armija yra armija. Nors kai kurie, štai, jau ir nebesikankina dėl graužiančios sąžinės. O daugeliui tai netgi patiko. Patiko smogti tikslius smūgius į kaimus. Tiesa, kai kurie paskui, palikę armiją, suveda sąskaitas su gyvenimu.

Pagailėjote Amerikos bent lašelį, bent širdies gilumoje? Tada pasižiūrėkime į likusį pasaulį.

Europa. Kažkam nebereikalingi tapo linksmi ir gyvenimą mylintys prancūzai (su nostalgija prisiminkime Luji de Fiunesą su jo linksmaisiais žandarais). Kur gi toji baltaodė, galantiška prancūzų tauta? Dabar jie vis labiau „tamsėja“, jie baugščiai gūžiasi prieš vis gausėjančius imigrantus. Jie bejėgiškai protestuoja prieš LGBT terorą, prieš įstatymus, nukreiptus prieš tautą.

Kažkam nebereikalingi pasidarė rūstūs ir punktualūs, darbštūs vokiečiai. Į vokiečių mokyklas visuotinai diegiami vokiečių vaikus tvirkinantys įstatymai. Diegiami vadovėliai, neigiantys tradicinę žmogišką šeimą. Gimdykite kiek galima mažiau. Išmirkite.

Nebereikalingi pasidarė aukštaūgiai, stotingi vikingų palikuonys švedai. Totaliai valstybės kontroliuojama šeima. Tėvai daugiau nebeturi teisės auklėti vaikų savo nuožiūra. Vaikus neretai atima iš šeimų specialios žinybos ir vėliau jie auklėjami taip, kaip reikia valstybei. Suprantama, labai tolerantiškai ir politkorektiškai.

Nebereikalingos gyvenimu besidžiaugiančios pietų tautos – linksmi ispanai, portugalai, graikai. Štai jums kreditai. Atiduosite dvigubai daugiau. Kokiu būdu? Na, galite gauti pinigų, pardavę savo gamyklas, išpardavę stakles ir įrengimus. Dalis kredito bus atiduota. Nebeliko kur dirbti? Didžiulis nedarbas? Atleiskit, čia jūsų problemos. Mažiau gimdykite, vadinasi.

Nebereikalingi pasidarė netgi anglai. Tegu pašalina iš savo gatvių krikščioniškus simbolius, juk jie įžeidžia musulmonų jausmus. Dar pametėsime jums imigrantų ir įvesime šariato patrulius. Laikas jiems pamiršti savo tikrąjį tikėjimą.

Visa didžiulė Europos tautų šeima pasidarė kažkam nebereikalinga. Tegu sau išmiršta. O tolerancija, LGBT, laisvės ir teisės – puikios pasakaitės. Jos naikina Europos gyventojus, permaišys ir ištirpdys bendrame nacijų katile. Pernelyg daug pasaulyje savarankiškų tautų. Ir apskritai žmonių per daug, kam jų tiek reikia?

Afrika vėl tampa kolonijinės politikos objektu.

Pietų Amerika? Na, tegu pasiguodžia pasakomis apie socialistinius idealus. Be TSRS paramos žemynas nesugebės priešintis visagaliams kapitalams.

Ach taip, buvęs ideologinis priešas – Rusija. Na, ne paslaptis, kad maždaug nuo 1947 metų buvo nutarta, kad daug gyventojų Rusijai nereikia, pakaks 15-20 milijonų aptarnauti vamzdynams, pumpuojantiems nacionalinius turtus beveik nemokamai į nedidelės grupės išrinktųjų kapitalistų kišenes.

Atskirai stovi Australija, ji pernelyg tolima, o ir naftos ten nėra, tegu sau gyvena, kaip nori.

Atskirai laikosi pietinės ir rytinės Azijos šalys. Kinija – ne pagal jėgas. O ir darbo jėga ten pigi. O kitos šalys gamina visai neblogą buitinę techniką, mašinas, kompiuterius. Pigiai ir rūsčiai. Tegu sau gyvuoja. O ir neužkibs jos už žodžio „tolerancija“. Tegu sau dauginasi, gal kada patys išmirs nuo gyventojų pertekliaus.

Štai tokie dalykai dedasi mūsų nedidelėje, kosmose užsimetusioje planetoje. Vos šimtmetis skiria dvi epochas. Viena epocha – ryškios, savitos tautos. Nacionalinės imperijos, aukštos kultūros. Gal net ir ne aukštos, tačiau tokios skirtingos ir neįprastos. Ar matėte kada pasaulio tausų nacionalinius kostiumus? Kiekviena netgi mažiausia tautelė turėjo savo ypatingą nacionalinę aprangą.

Antroji epocha – kai pasidarė nebereikalingos nei imperijos, nei tautos. Nebereikalinga tapo pusė žmonijos. Reikalinga vartotojų masė. Beveidžių vartotojų. Nepamenančių savo šaknų ir neišmanančių istorijos. Vienodai besirengiančių, vartojančių vienodą masinę kultūrą. Mokančių leisti pinigus ir mąstyti vien tik apie pinigų leidimą. Na, dar ir aptarnaujančių naftos, dujų vamzdynus, išgaunančių auksą ir kitus metalus šachtose. Kam jie visa tai išgauna? Korporacijoms ir tiems, kuriems jos priklauso.

Ach taip, jų dar neturi būti pernelyg daug. Septyni milijardai žmonių planetoje – akivaizdi perprodukcija. Reikia sunaikinti didžiąją dalį kaip nebereikalingus. Taip taip, tu skaitytojau, sėdintis dabar priešais monitorų, esi atliekamas. Tu nereikalingas, eikvoji vandenį orą ir resursus. Eik geriau ir apsiryk Makdonaldse. Arba prasigerk. O dar geriau bus, jei imsi žudyti savo kaimynus brolžudiškame kare savo nuosavo šalies teritorijoje.

Akivaizdžia tapusi nelaimė sutelkia naciją, o slaptų grėsmių beveik niekas nemato. Aš pavydžiu savo protėviams. Jie visada kovojo už savo šalį su išorės priešais. Jie susitelkdavo. Jie buvo vieninga tauta. Jie žinojo, su kuo kariauja. Priešas buvo akivaizdus ir aiškus ir mes jį visada nugalėdavome.

Tai štai, bičiuliai. Visi apgailėtini viduramžiški drakonai, visos tos apgailėtinos klajoklių ordos, piratų laivų armados – visa tai nublanksta prieš tą priešą, kuris dabar kaunasi su žmonija. Ugnimi kvėpuojančius drakonus nugalėdavo riteriai ir visi gyvendavo ilgai ir laimingai. Klajoklių ordas sumušdavome Dono stepėse ir Rusija atgimdavo. Piratus paskandindavo narsūs kapitonai ir jūros tapdavo saugesnės.

Tačiau kas nugalės naują neregimą visos žmonijos priešą? Kas sugebės sustabdyti korporacijų vykdomą žmonijos genocidą? Kas sugebės apriboti vartojimą, išvesti milijonus interneto narkomanų iš socialinių tinklų ir online žaidimų? Kas sugebės iš naujo nubrėžti nacionalines sienas ir iš naujo pasakyti: veiskitės ir dauginkitės? Būkite rusais, amerikiečiais, vokiečiais, prancūzais – tik išlikite žmonėmis, o ne masiniais vartotojais. Tikėkite Jėzumi, Mahometu, Buda – tik ne aukso veršiu ir doleriu. Gimdykite vaikus ir mokykite juos gėrio ir meilės priešingai lyčiai.

Prisipažinkite, juk jūs irgi svajojote apie riterių laikus? Apie žygdarbius, herojus, įveikusius neįtikėtinus sunkumus. Gailitės, kad visa tai liko praeityje? Ne, bičiuliai, tie laikai nublanksta, lyginant su mūsų dienomis. Žygdarbiai, atlikti kovojant su dabartiniu nematomu, tačiau visur prasiskverbusiu priešu bus šimtą kartų didvyriškesni. Bet ir šimteriopai sunkesni. Ir, greičiausiai, jie liks nepastebėti aplinkinių žmonių.

Galbūt ir nesigaus tau, skaitytojau, pavieniui didelio žygdarbio atlikti. Tai mes tau padėsime. Kiekvienas po truputėlį. Galbūt tada ir pavyks mums visiems žygdarbį atlikti. Bendrą. Mūsų didieji protėviai visada atlikdavo bendrus žygdarbius. Išgelbėkim savo stebuklingą planetą nuo neapkenčiamo drakono. Pajėgsim?

www



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI