Amžinai nepatenkinta mama

Ar pasitaiko dienų, kai pastoviai niurzgate?

Tiksliau, reikėtų paklausti, ar pasitaiko dienų, kada neniurzgate? Niurzgėjimui galima rasti krūvą pateisinimų ir objektyvių priežasčių. Juk vaikai išties kelia netvarką, kad ir kur jie atsidurtų, jie tikrai vakar nesutvarkė žaislų, drabužių ir viso kito.

Tai, be abejo, aktualu, ir mes stengiamės paaiškinti vaikams, kaip svarbu išmokti mūsų sugalvotas taisykles. Ir vaikai, žinoma, klauso. Juokauju, savaime suprantama, nes iš tikrųjų jie spyriojasi ir stengiasi pasprukti nuo burbančios mamos, kad galėtų toliau žaisti.

Kodėl? Aš čia neseniai perskaičiau gražų vienos amerikietės straipsnį ir supratau, kodėl. Auklėjimas ir niurzgėjimas – ne vienas ir tas pats. Man patiko, kaip Reičel prisistato: „Esu 7 vaikų mama. Taip, septynių, ir nereikia nutaisyti tokios veido išraiškos“.

Ji rašo: „Visą dieną tarsi plaukiau prieš srovę. Bambėjau ant vaikų dėl visur išmėtytų batų, dėl to, kad pernelyg garsiai kalbėjo, pastoviai kaulijo ko nors užvalgyti, bambėjau dėl kalno skalbinių, dėl sąskaitų – dėl visko. Pasižiūrėjau į sieną, kurią švariai nuploviau prieš savaitę – ji visa buvo aptepliota vaikų rankų atspaudais. Burbėdama nuėjau ieškoti skuduro. „Berniukai, kiek galima sakyti, kad negalima liesti sienos purvinomis rankomis!“. Palei laiptus mėtėsi išbarstytas konstruktorius ir kažkieno šortai. Ploviau sieną ir burbėjau.

Ir staiga sustojau. Pasižiūrėjau į delno atspaudą ant sienos, kurį ploviau. Keturių metų vaiko ranka. Stop. Kas čia vyksta? Kada aš nusprendžiau tapti nepatenkinta mama? Mano gyvenime ateis ta diena, kai jau nebereikės plauti sienų, šitas mažylis užaugs. Jis ir dabar auga, tiesiog mano akyse. Ir trindama tą sieną, priėmiau sprendimą. Aš nenoriu būti nepatenkinta mama. Jeigu mano namai spindi švara, bet šito pasiekiau nuolatiniais priekaištais ir niurzgėjimais – tai kokia viso to prasmė? Ar verta ta švara ir tvarka to, kad pražūtų džiugi motinystės kibirkštis, kad pamirščiau Dievo man duotų mažylių širdeles?

Motinos gyvenimas taip perpildytas reikalais ir įsipareigojimais, kad kartais tiesiog norisi iškelti baltą vėliavą ir atsistatydinti. Tačiau mes negalime. Ir dėl to – niurzgame.

Yra didelis skirtumas tarp auklėjimo ir niurzgėjimo. Jeigu tu nori, kad vaikai neterliotų sienų purvinomis rankomis, pasikalbėk su jais apie tai. Neburbėk. Burbėjimas tik išsunkia visą džiaugsmą, visą prasmę iš gyvenimo šeimoje ir namuose. Ir mes galime pakilti aukščiau aplinkybių, aukščiau niurzgėjimo, aukščiau pervargimo bei problemų, ir sąmoningai pasirinkti gyvenimą, pilną džiaugsmo ir vilties, nežiūrint į aplinkybes“.

Maždaug toks būtų laisvas straipsnio perpasakojimas. Ir jis stebėtinai sutapo su mano pačios mintimis. Aš pagalvojau: „Kada gi mane pagaliau paliks ramybėje…“ Ir čia prieš akis stojo paveikslas: vieniša, niekam nereikalinga 80-metė senutė, kurią visi paliko ramybėje ir kilometro spinduliu nesigirdi vaikiškų balsų. Tai buvau aš.

Aš supratau, kad būti paliktai ramybėje – tai ne pats geriausias likimas. Pats geriausias likimas – būti etalonu tų vaikų akyse, būti pirmu žmogumi jų gyvenime, būti moterimi, kuri gali išspręsti jų problemas, moterimi, kuri išgydys visas jų mėlynes paprasčiausiai į jas papūtusi, moterimi, kuri viską žino, viską supranta ir viską moka.

Trumpiau tariant, aš nutariau būti būtent tokia mama.

Šaltinis