Ankstyvojo-lytinio-auklėjimo-įtaka-vaiko-psichikai

Ankstyvojo lytinio auklėjimo įtaka vaiko psichikai

Dabar daug kas kalba apie vaikų seksualinį švietimą, ir kiekvienas turi savo nuomonę, tačiau beveik nesigirdi, ką apie tai mano specialistai psichologai, dirbantys su vaikais. Jeigu paklausinėsi vaikų psichologų, tai jie beveik vienbalsiai pasakys, kad ankstyvasis seksualinis švietimas – labai pavojingas vaikams, kadangi prieštarauja psichinio vystymosi dėsniams.

Vaiko informavimas gali būti arba progresyvus – t.y. spartinti jo vystymąsi, arba regresyvus – stabdyti. Toliau šiame straipsnyje parodysime, kaip tai vyksta. Tačiau iš pradžių šiek tiek apie seksualinių tabu vaidmenį visuomenės gyvenime.

Anksčiau tradicinėje Europos visuomenėje egzistavo seksualinių tabu, susijusių su vaikais, sistema. Skaistybė ir doro – būtent šiais principais buvo remiamasi, vaikiškame amžiuje formuojant santykį su seksualumu. Tai atspindi kolektyvines pažiūras į instinktus apskritai ir jų vietą žmogaus gyvenime. Toks požiūris klostėsi šimtmečiais.

Dabar gi viešpatauja visiems žinoma nuostata, kad bet koks tabu yra blogis. Atseit, tabu – tai kažkas, kas slopina žmogų. Realiai gi visuomenė sukūrė tabu, vadovaudamasi tik vienu tikslu – apsiginti. Normos reikalingos žmogaus vystymuisi ir formavimuisi, o ne jo engimui ar slopinimui. Taip kad tabu atsirado toli gražu ne atsitiktinai: kaip sakoma armijoje, „statutas krauju parašytas“. Bet jeigu į tradicijas, kurios per visą istoriją saugojo ir gynė visuomenę, daugiau nebekreipiamas dėmesys, tai grįžkime prie psichikos vystymosi dėsnių.

Kas yra mažas vaikas? Tai būtybė, kupina impulsyvių troškimų ir beveik nesugebanti jų kontroliuoti. Jeigu leisime jam gyventi taip, kaip jam norisi, jis ištisą parą žiūrės animacinius filmukus ir maitinsis tiktai saldainiais. Visa vaikystė, ypatingai ikimokyklinis amžius – tai sunkus žmogėjimo kelias, savo impulsų kontroliavimo meno įsisavinimas. Jeigu vaiko instinktyviems norams nebus sukurtos kliūtys, jis niekad nesubręs ir liks infantilus. Pavyzdžiui, nei sąžinė, nei moraliniai principai nėra įgimtos savybės. Visos jos formuojasi auklėjimo proceso metu.

Kultūrinius reguliatorius vaikams įdiegia tėvai, šio proceso metu draudimai, ateinantys iš išorės, transformuojasi į vidinius stabdžius. Ir čia tėvai vaikui – svarbiausi pagalbininkai. Jie turi atriboti jį nuo papildomų stimuliacijų. O seksualiniai švietėjai elgiasi atvirkščiai: jie dar labiau stimuliuoja impulsyvius troškimus. Atkreipkite dėmesį į seksualinio švietimo vadovėlius, atitinkančius Pasaulio Sveikatos organizacijos standartus, pagal kuriuos mūsų vaikus netrukus ims „šviesti“.

Be to, kad atvirai vaizduojama poravimosi mechanika, vaikams pasakojama apie erogenines zonas, su susižavėjimu pasakojama apie pojūčius, jaučiamus jas stimuliuojant. Štai, tarkime, ką turi žinoti vaikai nuo 0 iki 4 metų amžiuje, pagal PSO standartus: „Džiaugsmo ir pasitenkinimo jausmas, kai lieti savo kūną, masturbacija ankstyvajame amžiuje, nuosavo kūno tyrinėjimas, įskaitant lytinius organus, pasitenkinimas, juntamas dėl fizinio artumo…“

Lytiniai švietėjai įbruka vaikams tokias žinias, ir tokia forma, kad įsisavinti jie jų paprasčiausiai nepajėgūs ir tokios žinios išsprogdina vaiko emocinį pasaulį. Vaiko vystymosi vektorius – tai savų impulsų tramdymas, energijos nukreipimas į vystymąsi. O seksualinis švietimas veikia visiškai priešinga kryptimi, energija nukreipiama vaiko vystymuisi stabdyti.

Tarkime, vaikas išvengė lytinio švietimo vaikų darželyje. Jis atliko sunkų darbą ir sulaukęs septynerių pradeda veržtis iš instinktų pasaulio į išorinį. Būtent tokiame amžiuje vaiko asmenybėje iki galo atsiskleidžia pažintiniai sugebėjimai. Jį pradeda nepaprastai dominti aplinkinis pasaulis. Ne atsitiktinai būtent tokio amžiaus vaikai pradeda eiti į mokyklą.

O seksualinis švietimas vėl ims tempti jį atgal, vaikui tarytum bus pasakyta: „nerk gilyn į savo instinktus, susikoncentruok ties savo kūnu ir troškimais“. PSO standartuose, skirtuose 6-9 metų vaikams, esama pastraipos, kurią pateikėme aukščiau. Kas gi nutiks su vaiku? Pažadinti ir įkaitinti instinktai – o tai labai galinga jėga – užgrobs didžiąją dalį energijos ir dėmesio. Vadinasi, aktualaus vaiko vystymosi sferos negaus reikiamo dėmesio ir pastangų. Juk dėmesio resursai pas žmogų yra baigtinis ir ne begalinis dydis.

Vaikai su pažadintu seksualumu, kaip taisyklė, prastai mokosi. Jie mažiau sėkmingi bet kokioje veiklos sferoje. Juk tam, kad užkariautum pasaulį, reikia tapti kompetetingu, reikia aktyviai jį pažinti. O kai vaikai panardinami į savo kūniškų pojūčių pasaulį, aplinkinis pasaulis pasidaro jiems neįdomus. Tokie vaikai kaip taisyklė turi dėmesio sutrikimų. Jie negali nusėdėti pamokose. Augdami, jie tampa silpnomis ir nebrandžiomis asmenybėmis, nesugebančiomis nei kažko pasiekti, nei megzti santykių su kitais žmonėmis.

Seksualinis švietimas pradinėje mokykloje ne tik beprasmiškas, bet ir daro psichikai neatitaisomą žalą. Amerikoje, pavyzdžiui, po to, kai mokyklose buvo įvestas lytinis auklėjimas, ne sumažėjo, bet dar labiau išaugo abortų skaičius. O juk įvedama ši disciplina buvo tame tarpe ir tam, kad būtų pagerinta gyventojų reproduktyvinė sveikata. Susidūrusi su seksualinio švietimo išauklėta karta, JAV valdžia po 25 metų nuo tokių programų pradžios, ėmė jų atsisakinėti ir skubiai kurti „Skaistybės programas“ – visišką seksualinio švietimo priešingybę.

Galbūt ir mums vertėtų atsargiau žvelgti į panašias antimokslines „švietimo“ programas? Ar verta daryti tokius eksperimentus su nuosavais vaikais? Juk seksualiniai tabu – tai anaiptol ne retrogradų kaprizai, bet istoriškai susiklostę subtilūs visuomenės išsigelbėjimo mechanizmai. Jų sunaikinimas, drauge su vystymosi dėsnių ignoravimu gali turėti visiškai nenuspėjamų ir tragiškų pasekmių.

www