Antipatarimai tėvams

Tėvai visada linki vaikams geriausio: puikios profesijos, būtinai prestižinio darbo, patikimo gyvenimo draugo. Ir dėl to nesustodami kala vaikams į galvas išmintingus patarimus ir nuobodžiai pamokslauja.

Stop! Visi jūsų patarimai neveikia ir gali būti netgi kenksmingi. Ema Sepola, Altruizmo centro Stenforde direktorė, parinko kelis pačius pavojingiausius vaikams patarimus ir papasakojo, kuo juos galima būtų pakeisti.

„Pagalvok apie ateitį!“ Keisti reikia į „Gyvenk čia ir dabar“

Jeigu pernelyg susikoncentruojame į ateitį, smarkiai sumažėja darbingumas. O vaikai, kuriuos išmokė gyventi dabar, dažniau jaučiasi laimingais. O kai žmonės laimingi, jie ir mokosi greičiau, ir mąsto kūrybiškiau, ir iškilusius uždavinius sprendžia sparčiau. Teigiamos emocijos daro mus atsparesniais stresui, padeda lengviau susidoroti su problemomis ir nepasiduoti, ištikus nesėkmei.

Vaikai, be abejo, turi mokėti išsikelti sau tikslą ir jo siekti. Tačiau nereikia pastoviai įkyriai priminti vaikui, koks punktas darbų sąraše bus sekantis. Geriau padėkite spręsti dabar, šiuo momentu atliekamą užduotį.

„Visi pavargsta! Nori turėti daugiau – reikia daugiau dirbti“ Keisti reikia į „Poilsis – svarbus dalykas. Eime į kiną“

Mokykliniame amžiuje vaikai labai neramūs. Jie pergyvena dėl įvertinimų, jaučia nuolatinį tėvų lūkesčių spaudimą. Stresas gali būti toks stiprus, kad kraštutiniu atveju įmanomos netgi savižudybės.

Tai, kaip gyvena suaugusieji, atsispindi vaikuose: jiems pradeda atrodyti, kad stresas – neišvengiama sėkmingo gyvenimo dalis. Mes persidirbame, dirbame kaip paklaikę – iki išsekimo. Naktį esame tokie persitempę, kad gydomės alkoholiu, migdomaisiais ar raminančiais – kad tik kaip nors užmigtume. Ne pats geriausias pavyzdys vaikams.

Vaikus reikia mokyti ne to, kaip gyventi nuolatiniame strese, o to, kaip galima būtų su juo susidoroti ar jo išvengti. Mes, žinoma, negalime pakeisti gyvenimo aplinkybių ar darbo pobūdžio, tačiau galime puikiausiai išmokti susidoroti su visu tuo spaudimu. Vaikai turi būti pajėgūs persijungti į poilsio režimą, kaitalioti jį su darbingais periodais.

„Nesėdėk be darbo!“ Keisti reikia į „Nieko neveikti ne gėda“

Mes kažkodėl labiau vertiname ryškias teigiamas emocijas vietoje santūrių, tokių kaip paprastas ramybės ir pasitenkinimo jausmas. Mintys apie tai, kad būtina pastoviai kažkuo užsiimti, paverčia mūsų pačių ir mūsų vaikų gyvenimą varginančiu maratonu. Visas vaikų laisvalaikis užkimštas užklasine veikla ar su šeima susijusiu aktyvumu, tokiu kaip, pavyzdžiui, žygiai į gamtą su giminaičiais, kurių vaikas negali pakęsti. Nebelieka laiko elementariausiam poilsiui.

Genialios idėjos realybėje dažniausiai ateina tada, kai mes nesusikoncentruojame į kažką konkretaus. Būtent dėl to mums taip dažnai šauna pačios geriausios mintys stovint po dušu ar plaunant indus.

Tegu vaikai patys sprendžia, kuo nori, ar nenori užsiimti. Vaikai bet kurioje situacijoje turi turėti galimybę pažaisti: ar tai būtų eilė pas gydytoją, ar kelionė automobiliu iki mokyklos. O dar jie gali tiesiog paskaityti knygą, pavedžioti šuniuką ar pasivolioti sniege. Tai padeda ramiau žvelgti į visus gyvenimo įvykius. Išmokykite vaiką atsipalaiduoti.

Savaime aišku, mes turime duoti vaikams sudėtingas užduotis, vaikai turi mokytis dirbti. Tačiau negalima atimti galimybės žaisti savarankiškai, pabūti vienumoje ir pasvajoti. Vaikai turi suprasti: laimingu būti reikia jau vien dėl to, kad gyveni, o ne tam, kad pasiektum kokį nors tikslą.

„Būk pats geriausias!“ Keisti reikia į „Klysti – normalu“

Tėvai neretai vertina vaikus pagal tuos darbus, kurie jiems lengvai sekasi. Tėvai apkabinėja vaikus pačiomis įvairiausiomis etiketėmis: „jūsų vaikas – matematikas/dailininkas/kompanijos siela“. Ir toks požiūris įkalina vaiką narve. Susiformuoja baimė išbandyti kažką naujo ir dar neištirto.

Jei pastoviai kalsime vaikui į galvą, kad jis sportininkas iš prigimties, vargu ar jam kils noras palikti komforto zoną ir užsukti, tarkime, į teatro studiją. Galbūt jis būtent to ir panorėtų, bet jūs jau įkalėte jam į galvą savo pačių nuomonę apie sportą. Iš čia – stresas ir nesibaigianti baimė pasirodyti nevykėliu. O dar stabili mintis: jei kažkur staiga iškils kliūčių – taip yra dėl to, kad esu nepakankamai geras šitam užsiėmimui.

Tačiau mūsų protas veikia tokiu būdu, kad jam reikia pastoviai mokytis kažko naujo. Ir kol mes jauni, mokytis iš savo klaidų dvigubai naudinga.

Dėl to, užuot pabrėžę stiprias vaiko puses, paaiškinkite jam, kad jis gali išmokti visko, ko tik nori, jeigu pasistengs. Reikia paaiškinti, kad nesėkmė – tai ne pasaulio pabaiga. Tiesiog reikia pamėginti dar kartą. Apsiginklavęs šia mintimi, vaikas nebijos klaidų, o žvelgs į jas kaip į tarpinį rezultatą, tegu ir nesėkmingą, pakeliui į tikslą.

„Šita suknelė – ne tavo figūrai, nenešiok jos“. Keisti reikia į „Priimk save tokį/tokią, koks/kokia esi“

Dažnai manome, kad kritika naudinga savęs tobulinimui. Tačiau pastoviai kritikuodami, tėvai išmoko vaikus nesveikos savikritikos. Kitaip sakant, kai tėvai sako vaikui, kad reikia būti labiau komunikabiliam, jis gali suprasti tai kaip įgimto ir visiškai normalaus savo drovumo ar introvertiškumo kritiką.

Tyrimai rodo, kad savikritika iš tikrųjų yra kenkimas pačiam sau. Ji verčia mus susikoncentruoti į tai, kas negerai, pakerta pasitikėjimą savimi. Mes pradedame bijoti nesėkmių, dėl to smunka darbingumas, dažniau pasiduodame, vos tik pradėję darbą ir darome klaidingus sprendimus. Jeigu esame pernelyg savikritiški, jaučiame didesnį nerimą, dažniau puolame į depresiją, kai tik susiduriame su pirmaisiais sunkumais.

Tėvai turi išmokyti vaikus užuojautos patiems sau, t.y. žvelgti į save taip, kaip žvelgtų ir elgtųsi su draugais, kuriems iškilo problema. Tai nereiškia, kad vaikai turi tapti savimylomis ir manyti, jog visada ir visur yra teisūs. Tiesiog vaikas neturi sielvartauti, jei jis pernelyg drovus, storas, žemo ūgio ar jam labai prastai sekasi matematika.

„Pasaulis žiaurus – galvok tik apie save“. Keisti reikia į „Padėk kitiems ir nelauk nieko už tai mainais“

Mūsų socialiniai ryšiai, įgyti dar vaikystėje, daro didžiulę įtaką sveikatai, laimei ir netgi ilgaamžiškumui. Geram gyvenimui gyvybiškai svarbūs artimi ir geri santykiai su kitais žmonėmis. O mūsų intelektualiniai sugebėjimai priklauso nuo gerovės. Jeigu užjausite kitus ir megsite su jais tvirtus ryšius, o nesusikoncentruosite vien į save, galiausiai jūs tapsite kur kas sėkmingesnis. Jei tik, žinoma, neleisite žmonėms jus paprasčiausiai išnaudoti.

Iš prigimties vaikai yra kupini užuojautos ir gerumo. Tačiau dabartinis jaunimas pernelyg užsisklendžia savyje. Dėl to taip svarbu palaikyti jų įgimtą troškimą ir siekį rūpintis kitų žmonių jausmais. Pasaulis iš tiesų žiaurus, tačiau mes galime jį padaryti kur kas geresniu. Tiesiog išmokykime vaikus draugauti vienas su kitu, o ne konkuruoti dėl dėmesio ir pagyrimo.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI