Apie gėdą, kaltę ir atsakomybę

Apie gėdą, kaltę ir atsakomybę

Kaltė – labai destruktyvus jausmas. Jis pakeičia klaidų taisymą. Arba tai, kas lieka po to, kai jau išsiaiškintos priežastys, ištaisytos klaidos, padarytos išvados. Galbūt jau ir atleidimo susilaukta, bet štai pats sau žmogus atleisti negali. Kaltė smaugia, slegia, neleidžia gyventi pilnaverčio gyvenimo.

Hipertrofuotas kaltės jausmas trukdo bendrauti: „Man sunku su juo bendrauti, nes aš iki šiol jaučiu kaltę“. Tokio jausmo reikia atsikratyti. Tačiau kažkodėl mes neretai puoselėjame jį kaip didžią vertybę. „Turiu jausti kaltę, kadangi esu padorus žmogus“. – daro klaidą „kaltasis“, painiodamas kaltę su išties moraliu dalyku – atsakomybe.



Priežastis greičiausiai slypi auklėjime. Juk vienas pagrindinių svertų, kuriais naudojasi tėvai ir pedagogai – kaltės jausmo skiepijimas. Klaidingai manoma, kad šitaip ugdoma atsakomybė. „Čia tu dėl visko kaltas! Kaip tau ne gėda? Viskas dėl tavęs!“ – deja, tokia manipuliavimo forma sutinkama pakankamai dažnai. Paprastai laikoma, kad itin efektyvu kaltinti ir gėdinti prieš visą klasę. Arba priešais susirinkusius giminaičius – šeimos tarybą iš tėvų, senelių. Tėvai, tiesą sakant, anaiptol ne sąmoningai kenkia vaikų psichikai. Jie viso labo kartoja tai, ką patys patyrė savo vaikystėje. Jie neturi kitokio auklėjimo modelio. Jie ir patys tikriausiai džiaugtųsi atsikratę amžino kaltumo jausmo.

Vaikas žvelgia į pasaulį suaugusiųjų akimis ir iki tam tikro amžiaus besąlygiškai jais tiki. „Jeigu mama pasakė, kad aš blogas, reiškia, taip ir yra“. Jeigu mama kaltina, vaikas mokosi jaustis kaltu – kenksmingas, atvirai kalbant, įprotis psichologiniu požiūriu.

O kuo gi pakeisti kaltę? Kuo reguliuoti vaiko elgesį?

Yra sąvokos – moralė, dorovė, kurioms priklauso ir atsakingumo jausmas. Dorovė ir moralė – kai žmogus pats savo viduje vertina savo elgesį ir poelgius gėrio ir atsakomybės už poelgius aspektu. Atsakingumas (jei nagrinėsime etiniu, o ne juridiniu aspektu) – tai tarpusavio ryšio tarp savo veiksmų ir jų rezultatų suvokimas, mokėjimas reguliuoti savo elgesį, mokėjimas įtakoti įvykių eigą. Atsakingumas – tai ne kaltė, o pasitikėjimas savimi.

Kas nutinka, jeigu mes gėdiname ir skiepijame kaltės jausmą? Vaikas jaučia, kad jis negeras, niekam tikęs, nieko nevertas. „O jeigu aš toks, tai ko iš manęs norėti?“ Paradoksas: trokšdami diegti atsakingumą, iš tikrųjų įtvirtiname visišką neatsakingumą ir nepasitikėjimą savimi.

Ką daro kaltas žmogus? Jis save smerkia. Atgailauja. Prašo atleisti. Gydosi sužeistą savivertę (arba krapšto žaizdą dar labiau, priklausomai nuo atvejo sunkumo).

Ką daro atsakingas žmogus? Ištaiso padarytą klaidą.

Nėra nieko blogo, jeigu prašai atleisti. Blogai, kai tuo viskas ir baigiasi, neištaisius padarytų klaidų. Dar blogiau užstrigti kaltės jausme, imti laikyti save „neteisingu“ žmogumi. Tai blokuoja energiją, kurią galima buvo panaudoti klaidų ir visos situacijos ištaisymui.

Įsivaizduokite vadybininką, padariusį klaidą darbe. Atsakingas vadybininkas klaidą ištaisys, išanalizuos priežastį, pakoreguos verslo procesą, kad klaida nesikartotų. Jei menedžeris pasiners į kaltės jausmą – „Kaip aš galėjau! Aš visus nuvyliau! Niekad sau šito neatleisiu!“ – tai jau nebegalės sukoncentruoti dėmesio klaidos taisymui. Rezultate, ne tik neištaisys klaidos, bet ir naujų pridarys. Paskui jam bus labai gėda ir dėl jų, jis mes darbą, kadangi „nevertas užimti tokias pareigas“.

Suaugusieji vietoje atsakingumo pakiša vaikui kaltumą, kai triukšmingai kaltindami, nesuteikia galimybės ištaisyti klaidos. Arba kai verčia vaiką prašyti atleidimo, neišsiaiškinę situacijos: „Och tu begėdi! Tu kam mergaitei sudavei? Tučtuojau atsiprašyk!“

Jei tėvams visiškai pakanka vaiko atgailos, atsiranda įprotis atsikratyti atsakomybės suvaidinus atgailavimą ir atsiprašymą. Tačiau suaugusiame gyvenime kaltumas niekam nerūpi. Suaugusiame gyvenime svarbu ištaisyti padarytą klaidą, padaryti išvadas ir nebekartoti klaidų, o ne teatrališkai vaizduoti atgailą. Jums teko sutikti suaugusių, kurie atgailauja, kartoja savo klaidas, vėl atgailauja, ir taip be pabaigos? Šitie žmonės išauga iš kaltų vaikų, kurie taip ir nesuprato skirtumo tarp kaltės ir atsakomybės. „O! Aš be galo tau nusikaltau! Atleisk, atleisk, atleisk…“

Kaltės jausmas labai panašus į gėdos jausmą, neretai žingsniuoja drauge su nepasitikėjimu. Tačiau yra skirtumas. Kaltė – tai pojūtis dėl veiksmų, gėda – dėl savęs paties. „aš kaltas dėl to, ką padariau. Man labai gėda, kad apie tai sužinojo tėvai“.

Kaltės jausmas yra nuoskaudos, pykčio porininkas. Nuoskaudos, įsižeidimo, pykčio emociją dažnai demonstruoja, kad kitas žmogus pasijustų kaltas. Tiek kaltė tiek pyktis ir nuoskauda – manipuliavimo instrumentai, kurių neturėtų būti sveikuose santykiuose. „Jis mane įžeidė, aš rūpestingai vaizduosiu nuoskaudą, kad jis suprastų, koks yra kaltas, tegu pasikankina. O aš jam atleisiu, kai jis labai gražiai pavaizduos atgailą“… Ir šitie žaidimai pakeičia normalų darbą su santykiais ir asmenybės tobulėjimą.

Mokykite vaiką atsakomybės, atsakingumo, neskiepydami kaltės ir gėdos jausmo.

Jūsų signaluose neturi būti paties vaiko vertinimo: „Tu blogas! Tu neatsakingas! Tu apsileidęs!“ Vertinti reikia ne vaiką, o jo poelgius: „Ne pats geriausias poelgis. Čionai galėjai pasielgti atsakingiau. Tu gali atrodyti kur kas geriau“.

Atskirkite savo jausmus nuo vaikų veiksmų. Ne „Tu man darai gėdą!“, o „Aš jaučiuosi nepatogiai“. Ne „Tu mane liūdini!“, o „Aš nusimenu, kai tu…“

Neanalizuokite vaiko elgesio prie liudininkų, tik akis į akį. Kitaip įskiepijamas gėdos jausmas, o ne atsakingumas. Pamenate? Atsakingumas – tai pasitikėjimas. Gėda – nepasitikėjimas.

Nepratinkite formaliai prašyti atleidimo, o nukreipkite vaiko mąstymą vaga: „Kaip dabar ištaisyti situaciją?“

Visada padėkite vaikui suprasti tarpusavio ryšį tarp poelgio ir rezultato. Mokykite asmeniniu pavyzdžiu. Atsikratykite savo paties gėdos ir kaltės jausmo. Palikite tik atsakomybės jausmą, to visiškai pakanka.

Šaltinis