Apie-gyventojų-pertekliaus-mitą

Apie gyventojų pertekliaus mitą

Egzistuoja požiūris, kad žmonija gausėja pernelyg greitai ir gali išeikvoti visus planetos resursus, dėl ko reikia sulėtinti gyventojų skaičiaus augimą. Tai yra taip vadinamas demografinis aliarmizmas. Kai kurie sociologai tvirtina, kad demografiniu aliarmizmu galima laikyti bet kuriuos tekstus apie prastą demografinę situaciją atskirai paimtoje šalyje ar visame pasaulyje, nepriklausomai nuo to, ar kalba eina apie gyventojų pertekliaus problemą, ar, priešingai, apie depopuliaciją. Šitaip mąstant, nelieka skirtumo tarp XIX amžiaus prancūzų demografo Diumono, kuris tvirtino, kad kadangi Prancūzijoje lėtėja gyventojų prieauglio tempai, tai šalį netrukus ją užgoš Vokietija, ir Denio Medouzo, kalbėjusio apie nekontroliuojamo gyventojų gausėjimo pavojų. Ir vieni, ir kiti priskiriami demografiniams aliarmistams. Mes naudosime šį terminą būtent pastarojo požiūrio šalininkų atžvilgiu, kadangi, mūsų nuomone, būtent su jais plačioji publika, o ir specialistai, asocijuoja šią sąvoką.

Bene žymiausias aliarmistas yra Tomas Maltusas. Būtent jis 1798 metais padarė pradžią visuomeniniam jo tezės aptarimui: žmonija gausėja greičiau, negu jos fizinės galimybės gamintis maistą, vadinasi, ji, išlikus augimo tempams, nuolat smuks į katastrofas (epidemijos, badas, karai), vadinasi, vienintelis būdas išvengti šių nelaimių – tai sustabdyti planetos gyventojų skaičiaus didėjimą.

Vėliau jo idėjas išplėtojo Denis Medouzas. 1972 metais jis pagal Romos klubo užsakymą perskaitė ataskaitą „Augimo ribos“, kur išvardino taip vadinamas globalines problemas (gyventojų perteklius, didėjantis atotrūkis tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių arba, paprastai kalbant „Problema Šiaurė-Pietūs“. Autorius tvirtino, kad žmonija vartoja tiek daug resursų, kad būtina sumažinti vartojimą, tame tarpe sustabdant gyventojų skaičiaus augimą. Kitaip sakant, vyriausybėms buvo siūloma vykdyti tokią demografinę politiką, kad gyventojų skaičius planetoje išliktų stabilus.

Vėliau Medouzas išleido knygą „Augimo ribos po 30 metų“, kurioje teigė, kad žmonija jau peržengė augimo ribas ir reikia skubiai grįžti į jas, kitaip gausėjantys gyventojai sunaikins besibaigiančius resursus.

Šitų ataskaitų fone, literatūra ir kinas visuomenei perša nuomonę, kad vargingiausios šalys nekontroliuojamai (įdomu, kas turėtų kontroliuoti?) gausina savo gyventojus ir netrukus išeikvos visas išsivysčiusių šalių gėrybes, dėl to būtina pripažinti „auksinio milijardo koncepciją“. Jeigu trumpai, tai planetoje, pagal šią koncepciją, gali tilpti ne daugiau kaip milijardas gyventojų. Šitaip bus išsaugotas aukštas šio milijardo vartojimo lygis. Milijardas, suprantama – tai išsivysčiusių šalių gyventojai.

Čia mes pamėginsime panagrinėti gyventojų pertekliaus problemą, kuri, kaip jau buvo sakyta, atrodo gerokai perdėta. Esmė tame, kad JTO (o tai, sutikite, solidi organizacija) apskaičiavimais, bendras gimstamumo koeficientas neviršija 2,4, kitaip sakant, kiekvienai moteriai pasaulyje vidutiniškai tenka ne daugiau kaip 2,4 gimdymo.

Gaunasi, kad mūsų planetoje gimstamumo koeficientas per paskutinius 50 metų nukrito daugiau kaip du kartus (nuo keturių iki 2,36), t.y. gimstamumas yra maždaug tame lygyje, kuris reikalingas paprastam esamo gyventojų skaičiaus atgaminimui. Jeigu tokia gimstamumo mažėjimo tendencija išliks, tai greitai mus ištiks depopuliacija, o ne gyventojų perteklius.

Dabar apie auksinį milijardą, t.y. išsivysčiusių šalių gyventojus. Jis suvartoja didžiąją dalį mineralinių resursų, kurie neatsinaujina arba sunkiai atsinaujina. Štai ką ta proga rašo S. Ivanovas iš JTO sekretoriato ekonominių ir socialinių klausimų departamento:

Ekologijos ir demografijos tarpusavio ryšiai buvo itin dažnai nagrinėjami aštuntame-devintame XX amžiaus dešimtmečiais Anglijos, JAV ir Prancūzijos žiniasklaidoje – šalyse, kur globali ekologinė problematika ypatingai populiari. Tuo metu gimstamumas buvo sąlyginai didelis. Noras sumažinti gimstamumą besivystančiose Pietų šalyse seka iš nuomonės apie spartų gyventojų skaičiaus augimą kaip stambų komponentą, slegiantį globalines ekologines struktūras. Dėl to teigiamos ekologinės gimstamumo sumažėjimo pasekmės dažniausiai pažymimos straipsniuose, skirtuose besivystančioms šalims. Laikantis visuotinių žmogaus teisių paradigmos, sunku suderinti gimstamumo mažinimo Pietų šalyse propagandą su raginimais didinti gimstamumą Šiaurėje. Dar sunkiau tai padaryti, remiantis globalinės pusiausvyros paradigma, kadangi Šiaurės gyventojų prieauglis turi nepalyginamai didesnes ekologines pasekmes negu kiekybiškai analogiškas prieauglis Pietuose.

Tokiu būdu gaunasi, kad gyventojų pertekliaus problemos nėra, o štai resursų eikvojimo, išsaugant dabartinius jo tempus, problema yra visiškai reali. Be to, labiausiai eikvoja resursus pats auksinis milijardas, o vargingiausių šalių gyventojai (tame tarpe ten, kur iki šiol didelis tiek gimstamumas, tiek mirtingumas( beveik nenaudoja mineralinių resursų ir nedidina ekologinių problemų.

Kitaip sakant, ekologinio apkrovimo mažinimas planetoje, tame tarpe ir gyventojų mažinimo sąskaita, reikalingas ne tam, kad tas apkrovimas išties sumažėtų, o tam, kad būtų apribotas besivystančių šalių ekonominis augimas.

Mūsų nuomone, problema slypi pačiame vartotojiškos visuomenės modelyje ir taip vadinamoje „vartojimo kultūroje“. Jeigu likusieji šeši milijardai ims vartoti (vidutiniškai žmogui) tiek pat, kiek vartoja auksinis milijardas, tai planeta iš tiesų ilgai nepratemps. Galbūt drauge su ekologinėmis problemomis reikėtų kovoti nenaikinant beveik nieko neeikvojančių šešių milijardų, o sumažinant septinto milijardo apetitus?

www