Apie ką geriau patylėti

Rašiau šį straipsnį, o atmintyje sukosi situacijos, kuriose man teko visai ne psichologiškai, o labai žvaliai sprukti nuo pašnekovų, kurie vis kalbėjo, kalbėjo ir niekaip negalėjo sustoti. Apie tai, kaip man netinka šita šukuosena, apie tai, kokia žiežula toji kaimynė iš apačios, apie tai, kad šiais laikais neįmanoma surasti normalios namų darbininkės ar apie TV laidas, peržiūrėtas per savaitę. Arba bandė pakišti knygas, kurios man visai neįdomios.

Ar jaučiuosi kalta, kad sprukdavau nuo slegiančių kontaktų netgi nieko nepasakydama? O gal reikėjo paaiškinti žmogui, kodėl nenoriu daugiau su juo bendrauti? Bet ar reikia aiškinti žmogui, kuriam ir taip neįdomu, kaip aš su juo jaučiuosi ir kodėl man su juo nesinori būti?

Neprašyti patarimai, nereikalingos tiesos, neprašomas rūpinimasis – mes visada labai mėgstame „daryti gera“. Duoti ir duoti tai, ko iš mūsų niekas neprašo. Mums kažkodėl atrodo, kad svetimame gyvenime orientuojamės geriau už tuos, kurie jį gyvena. O dar mes galvojame, kad Tiesa (t.y. griežta, neužmaskuota kritika) padeda kitam pasiekti kažkokių naujų aukštumų.

Ir nuoširdžiai tikime, kad visiems žmonėms aplinkui baisiai įdomi mūsų asmeninė patirtis, mūsų asmeninė nuomonė ir netgi mūsų šviežias ką tik iššokęs, niežtintis spuogas ant užpakalio, tiksliau – informacija apie jį: kaip jis niežti, kaip pasikeitė per dieną.

O realybėje kiekvienas turi savo patirtį, savo tiesą ir netgi savo asmeninį užpakalį, ant kurio gali iššokti asmeniniai spuogai.

Dėl to, jeigu nenori tapti žmogumi, nuo kurio visi paniškai bėga – štai keli dalykai ir kelios situacijos, kai verčiau patylėti ar elgtis santūriau.

Niekada neaptarinėk su motina jos vaikų. Net jeigu tavęs paprašė patarimo ar nuomonės – pateik ją maksimaliai korektiškai, prieš paaiškinus mamai, kad supranti, kaip kai nelengva ir palaikai. Kiekvienoje užuominoje, kad vaikas padarė kažką negerai, mama girdi dar ir tai, kad ji bloga motina, jeigu leido tam nutikti. Kaltini vaiką – apkaltini motiną. Mainais gausi atsakomąją ataką.

Susilaikyk nuo džiugaus „Vau!“ ir, juo labiau, nesileisk į ilgus pasakojimus apie skausmingus sau dalykus, kai tau pristatytas žmogus yra juristas, gydytojas, rašytojas ar psichologas. Patikėk, šie žmonės pernelyg gerai žino, kas seks toliau, dėl to vis dažniau vengia kalbėti apie savo profesiją. Kad ir kur įvyktų susitikimas – prie Šventojo Petro katedros Romoje, ar per krikštynas pas draugus, jiems visi visada pradeda pasakoti apie savo bėdas, klausinėti patarimų ar išpasakoja visą savo gyvenimą, tikėdamiesi, kad jie praturtins jų patirties taupyklę. Patikėkite, psichologų, gydytojų ir juristų taupyklėse istorijų yra daugiau, nei visame tavo gyvenime. O rašytojas pats gali sugalvoti kokią tik norite istoriją. Na o už profesionalius patarimus šiaip jau priimta mokėti pinigus. Jūs juk nedalinate veltui savo profesionalių paslaugų? Tai kodėl manote, kad tai daro kiti?

Nesidalink savo ankstesnių santykių detalėmis su savo dabartiniu partneriu ir gink dieve nelygink jo su ankstesniu. Taip, mums visiems įdomu žinoti, kas pas kiekvieną buvo praeityje. Be to, ką ir kaip žmogus pasakoja apie savo buvusius santykius – puikiai jį apibūdina ir suteikia galimybę suprasti, kaip jis elgsis dabar. Tačiau yra labai didelis skirtumas tarp paprasto pasakymo „buvo santykiai, jie truko tiek ir tiek laiko, nesusiklostė todėl, kad…“ ir to, kai kiekvieną kartą leidžiamės į ilgus pasakojimus apie tai, kaip jautėtės būdami kartu, kur būtent jūs būdavote kartu, ką veikėte, kokių dovanų gaudavote, kokia baisi moteris buvo jo/jos mama ir kad seksas buvo visai ne super. Arba atvirkščiai: „fantastika, koks buvo seksas, o štai tau dar toloka iki to, bet nieko, mes tai ištaisysime…“

Pasilaikyk sau duomenų laikmenas su nuotraukomis, muzika ar filmais. Net jeigu tavęs paprašė parodyti atostogų nuotraukas – pagalvok, gal verta parodyti 10-15 labiausiai pavykusių, o ne visus 3444 kadrus. Žmonės gali domėtis tavo pomėgiais, bet vargu ar verta pradėti šokinėti iš džiaugsmo dėl to, kad „aš toks įdomus“ ir rėžti 4 valandų trukmės kalbą apie tai, „kad ką tik grįžau iš Ispanijos, va čia mano jachta, štai čia – mašina, o štai šičia – aš pats – valgau, maudausi, miegu… O dar įsirašiau puikios muzikos, ji kitame diske, tuojau užleisiu, patinka? O dar turiu štai šitų įdomių filmų apie tai, kaip poilsiavau Ispanijoje, jūs matėte nuotraukas, bet jose ne viskas matosi, dabar pasižiūrėsime video ir jūs viską suprasite…“

Nepradėk nuo kritikos, reikšdamas savo nuomonę, net jei ši kritika itin objektyvi ir tavo nuomone nuoširdžiai domimasi. Visi mes, pradėdami kažką naujo, prisibijome ir nesame tikri, kad pasiseks. Kritikos uždavinys – tobulinti žmogų, o ne sunaikinti bet kokius siekius išbandyti kažką naujo. Dėl to, kai kalbi apie kieno nors darbus, pasinaudok viena paprasta taisykle: „vienas džiaugsmas-viena bjaurastis“, ir džiaugsmas turi eiti prieš bjaurastį. Tai suvokimo psichologijos dėsnis – mes nesugebame išgirsti to, kas gera, jeigu prieš tai pasakoma apie bloga. Jeigu pradedi nuo blogo, tai gero galima jau ir nesakyti, jo niekas nepastebės. Iš pradžių pagirk žmogų, pažymėk tai, kas jam tikrai pavyko, palauk minutėlę, leisk pasimėgauti pagyromis, o tada jau sakyk, kas jam gavosi ne taip gerai.

Neatsakinėk į klausimus, kurių tau apskritai neužduoda, tas pats pasakytina apie svetimas, atsitiktinai nugirstas paslaptis – tylėk. Manęs dažnai klausia: „mačiau savo draugės vyrą restorane su kita moterimi, ar reikia jai apie tai pasakyti?“ arba „pastebėjau draugės sūnų negerų paauglių kompanijoje, ar reikia jai papasakoti?“ Kiekvienas žmogus pats gali susirinkti bet kokią informaciją ir kiekvienas pasirenka tą informuotumo lygį, kuris jam komfortiškas. Suteikdami žmogui daugiau informacijos negu jis pasirengęs priimti, negu jis jūsų prašė, priverti jį kažką daryti, o kadangi veiksmams žmogus nepasirengęs – jis arba „užsidarys“, arba suvers vėliau visą atsakomybę tau. Tau to reikia?

„Tylėjimas – auksas“. – sakydavo išminčiai ir buvo visiškai teisūs. Tai nereiškia, kad dabar tau reikia tuojau pat nutraukti savo kalbą ir persikvalifikuoti į tylenius. Tyleniai ir plepiai – du kraštutinumai, kurie labai komplikuoja bendravimą. Tačiau kad ir ką bekalbėtum, tu kalbi ne į tuštumą. Tu turi pašnekovą ir pagal jo reakcijas gali spręsti, kaip jis žvelgia į pasakytą. Jis šypsosi, susidomėjęs žiūri į akis ir skatina tęsti klausimais? O gal žiovauja, dairosi į visas puses ar žvilgčioja į laikrodį? Jo veidas suakmenėjo, jis santūriai iškošia pro dantis „ačiū“? O gal apskritai nusisuko, ruošdamasis sprukti, ir tik rankovė, į kurią jam įsikibai, leidžia tęsti „dialogą“?

Šaltinis

Sutinku su slapukų naudojimu ir naršau toliau daugiau informacijos

Slapukas (angl. Cookies) – mažas tekstinis dokumentas, turintis unikalų identifikacijos numerį, kuris yra perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matyti jo veiklą internete.

Unikalus numeris identifikuoja lankytojo naršyklę kiekvieną kartą jam apsilankius tinklalapyje. Slapukai neleidžia interneto tinklalapiams įsiminti jokios asmeninės lankytojo informacijos (tokios kaip lankytojo vardas ir adresas), kurį vartotojas galėtų pamiršti įslaptinti. Slapukų visada galima atsisakyti ir išjungti, tačiau tuomet gali neveikti kai kurios puslapio funkcijos.

Jį naudojant tinklalapyje atsimenama informacija apie apsilankymą, pvz., pageidaujama kalba ir kiti nustatymai. Todėl kitas apsilankymas gali būti paprastesnis, o svetainė naudingesnė. Slapukai atlieka svarbias funkcijas. Jų pagalba efektyviau naudojamas žiniatinklis.

Slapukai naudojami įvairiais tikslais, pvz., atsiminti vartotojo saugios paieškos nuostatas, rodyti aktualesnius skelbimus, suskaičiuoti, kiek lankytojų apsilanko tinklalapyje, padėti prisiregistruoti naudoti paslaugas ir apsaugoti vartotojo duomenis.

Uždaryti