Apie ką pasakoja kaltės jausmas

Kaltės jausmas – negatyvus, skausmingas, sunkus pergyvenimas, įvarantis mus į kampą. Jis trukdo megzti artimus, pasitikėjimu grįstus santykius, atvirai bendrauti su žmonėmis, realizuotis darbe, užsiimti kūryba, būti sveikiems, džiaugtis ir mylėti. Kaltė – labai nemalonus jausmas, kuris slegia, kelia įtampą, gniuždo, verčia slėptis nuo žmonių ir jaustis menkysta.

Iš pradžių svarbu išsiaiškinti – ar pagrįsta mūsų kaltė. Kaltė – svarbus jausmas gyvenime. Sveikas kaltės jausmas (konstruktyvus) signalizuoja apie tai, kad padarėme kažką negerai, pasielgėme neteisingai. Kiekvienas iš mūsų viduje suprantame, kas yra gerai, o kas – blogai. Tai mūsų sąžinė. Kai kažką padarome, net jeigu ir atsitiktinai, kas prieštarauja mūsų vidinėms vertybėms, kaltė mums apie tai praneš. Gauname signalą, kurio dėka galime pakeisti situaciją. Pavyzdžiui, galime atsiprašyti. Pripažinti klaidą ir pasakyti, kad galime ją ištaisyti. Galima pripažinti, kad esi kaltas, tačiau ištaisyti klaidos jau nebegalima ir tau labai gaila. Tu pripažįsti savo poelgio/nieko nedarymo pasekmes ir t.t.

Kitas dalykas – mes taip dažnai ir stipriai bijome, jog atsiprašymų nesupras/nepriims, kad esame linkę geriau išvis neatsiprašinėti.

Šiuo momentu žmogus atima iš savęs galią susidoroti su problema, galią pripažinti ir prisipažinti, galią laikytis savo vertybių ir taikiai sugyventi su savo sąžine.

Kiek teko nagrinėti panašias situacijas per konsultacijas – dar nė karto neteko matyti, kad tokia strategija išgelbėtų santykius. Priešingai, viskas anksčiau ar vėliau iškyla į paviršių. Santykiai vis tiek galiausiai sužlunga.

Parekomenduočiau pabandyti įsivaizduoti save to žmogaus, su kuriuo negerai pasielgėte, vietoje. Juk mes visada tokiais atveju šaukiame: „Bent jau prisipažintum, ką pridirbai, vis lengviau būtų“ ar „Bent jau atsiprašytum“. Štai ir jie, kiti žmonės, iš mūsų laukia to paties.

Jeigu galima kompensuoti žalą – būtinai tai padarykite. Pasidarys lengviau, pasijausite geriau, o energija nenutekės į tą skylę, kurią vadiname „kalte“.

Tačiau yra ir kita šio jausmo pusė. Įgyta iš kitų kaltė.

Įsivaizduokite: mažas vaikas suvokia pasaulį kaip kažką tokio, kas sukasi aplink jį. Jis, vaikas – visatos centras. Ir štai šioje visatoje mama su tėčiu staiga pradeda bartis. Kas gi nutinka tuo momentu? Atsiranda baimė, kad jis padarė kažką negerai ir, kaip pasekmė – kaltės jausmas.

Įsivaizduokite, kad po barnio su tėčiu mama įsiveržia į kambarį ir pradeda šaukti, vis dar įkaitinta kivirčo: „štai, žaislai išmėtyti, kaip tau ne gėda?!“ Arba „Štai nepaklausei manęs šiandien – viskas dėl tavęs!“ Ratas užsidarė.

Suaugusiame gyvenime, jeigu mylimas vyras pradeda gerti, šlaistytis – ką galvos moteris, kuri vaikystėje įprato, kad dėl visko kalta yra ji? Teisingai! „Tai dėl manęs. Aš bloga žmona, bloga moteris. Man trūksta moteriškumo“…

Ir vėlgi – kiek kartų girdžiu: „Iki manęs jis buvo geras, atsakingas. Dirbo, pinigų uždirbdavo… O su manimi išdribo ant sofos ir nieko nedaro“. Logiška. Jūs gi įpratote save niekinti.

Yra dar viena kaltės jausmo pusė, su kuria neaišku ką daryti – kai jaučiamės kalti, bet nelabai aišku dėl ko. Ir santykių nėra, kurie galėtų kaltės jausmą sukelti, ir poelgių, dėl kurių galima būtų jaustis kaltiems…

Kas gi tai per kaltė?

Pavyzdžiui, mama jaučiasi kalta prieš jus dėl to, kaip susiklostė jos santykiai su tėvu, dėl to, kad ji nesugebėjo suteikti jums laimingos vaikystės. Jūs pasąmoningai trokštate solidarizuotis su jos auka. Ir tada jausite kaltę kiekvieną kartą, kai pasijausite laiminga. Tas faktas, kad jūsų gyvenime viskas puiku, kels kaltės jausmą ir nuodys laimę. Išoriškai viskas puiku, o viduje – kaltė ir nepasitenkinimas.

Arba galite jausti kaltę dėl to, kad esate sveiki, o kažkas serga. Kad gyvenate pasiturinčiai, o vaikai Afrikoje badauja. Kad nepateisinote kažkieno lūkesčių. Ir t.t.

Iš pradžių reikia išsiaiškinti – pagrįsta ši kaltė ar ne? Tai padės išsilaisvinti ir išmokti kovoti su šiuo jausmu ateityje.

Šaltinis