Egzistuoja nuomonė, kad vyro ir moters konfliktai naudingi santykiams. Žmonės atseit pradeda geriau vienas kitą pažinti ir suprasti. Tačiau nutylima apie tai, kad visa tai nutinka tik tuo atveju, jei konfliktuojama konstruktyviai. Kitaip sakant, kai abu girdi savo oponentą. O realybėje konfliktas dažniausiai perauga į barnį, o paskui į skandalą. Ir jeigu konflikte egzistuoja tam tikros taisyklės, tai skandaluose jų nėra ir būti negali.
Iš esmės emocijomis kunkuliuojantis skandalas su riksmais, indų daužymu ir kitais atributais – tai išrėktos vyro ir moters pretenzijos vienas kito adresu. Be to, skandalas – tai ne aptarimas, t.y. ne dialogas. Tai serija monologų – tai vieno, tai kito besibarančio žmogaus. Apie jokį vienas kito girdėjimą negali būti kalbos.
Sunku įsivaizduoti, kad skandalo metu žmogus įsiklausys į oponento atakas ir nutars, kad jį atakuojantis teisus. Be to, nereikia pamiršti, kad tokiais momentais bendraujama pakėlus balsą, paprasčiau tariant – žmonės rėkia vienas ant kito, nesukdami sau galvos dėl tokio elgesio rezultatų. Jiems šiuo momentu svarbiausia išlieti emocijas, dažniausiai – negatyvias.
Iš esmės dalis viso to, ką žmonės išrėkė vienas kitam skandalo metu – tai arba išsigalvotos, arba smarkiai perdėtos kito žmogaus nuodėmės, arba noras įrodyti savo teisumą visomis įmanomomis priemonėmis. Moterys dažniausiai siekia lygybės su vyrais (kitas klausimas – kuriems galams ji joms reikalinga), o vyras gina savo teisę savarankiškai priimti sprendimus, susijusius su šeimos gyvenimu.
Bet kokiu atveju, skandalas – tai kova, kautynės, o kautynės retai pagerina santykius. Juo labiau, kad bet kokiame kare neišvengiami nuostoliai.
Svarbiausias skandalo instrumentas, neskaitant riksmų, yra įrodinėjimas, kad oponentas neteisus. Bet juk jeigu žmogus kažką aršiai įrodinėja, jis, greičiausiai, dar labiau patikės savo minčių teisingumu ir jau tiksliai gražiuoju neatsisakys savo teisumo. Prisiminkite, ką jaučiate tais momentais, kai kažkas stengiasi bet kokia kaina kažką jums įrodyti. Maždaug tą patį jaučia ir kiti, kai įrodinėjate jūs. Ir nepamirškite, kad skandalo atmosferoje viešpatauja agresija, kuri dar labiau sustiprina oponento pasipriešinimą.
Dažniausiai žmonės šaukia apie tai, ko jiems trūksta gyvenime ir santykiuose. Jiems paprasčiau būtent riksmais pateikti šią informaciją artimam žmogui. Tuo pat metu jie nepagalvoja, kad tokiais momentais oponentas jų paprasčiausiai negirdi. O skandalą jie laiko puikiu instrumentu. Bėda tik ta, kad instrumentas šitas, švelniai tariant, niekam tikęs.
O štai nuoširdumo skandaluose – nors vežimu vežk. Vyras rėkia „Tu nori viską pati daryti ir nurodinėti!”, nes nori, kad žmona jį gerbtų. O moteris rėkia „Tu manęs nevertini ir nenori su manimi bendrauti!” – vaikiškas prašymas, kad ją pagirtų ir paglostytų.
Iš esmės riksmai skandaluose – tai pagalbos šauksmas. Man trūksta štai šito ir ano, duok man visa tai! Tačiau kad ir kaip stengtųsi išsakyti savo norus skandalais, žmonės itin retai gali išgirsti, kas slypi už oponento riksmų.
Tikriausiai visgi teisūs tie, kurie sako, kad konfliktai naudingi. Tačiau, mano nuomone, taip būna tik tada, kai žmonės girdi vienas kitą, o ne tai, ką jiems patogu girdėti konkrečioje situacijoje. Pamėginkite užduoti sau klausimą: „Apie ką rėkė artimas žmogus, kai paskutinį kartą barėmės? Ko jam trūksta?”
