Apie kontrolę, valdingas moteris ir ligas

Tarkime, mano tėvų šeimoje buvo ištrintos visos ribos ir emocijos laisvai keliavo iš vieno šeimos nario į kitą – ir taip per visus ratu. Pasibaigia šitas ratas dažniausiai ties vaiku. Emocijos šiuo atveju – tai grynai nerviniai procesai, kurie dažniausiai pasireiškia kaip nerimas.

Tarkime, mamą įskaudino anyta, mama supyko, pasijuto nieko neverta, bloga mama ir t.t. Ji su šituo pykčiu nesusitvarko. Žinoma, kaltas lieka vaikas, kad bjauriai elgiasi ir suteikia progą močiutei apkaltinti marčią. Ir vaikui kliūna jau nuo mamos. Dabar jaučiuosi labai bloga mergaite, bjauria dukra…

Arba, pavyzdžiui, mama tiesiogiai nesibara, o pradeda baisiai nerimauti dėl to, ką valgau, kad viena vaikštau gatvėmis, blogai mokausi… Nesvarbu dėl ko.

Mamos nerimas, pyktis ir baimės persiduoda man. Kadangi vaikas negali susidoroti su tokiais stipriais jausmais, juo labiau – svetimais, jis pradeda arba kažkaip ypatingai elgtis, arba sirgti. Arba viskas iš karto.

Trumpiau tariant, gavome mažą žmogų, kuris nemoka reguliuoti savo susijaudinimo. Kadangi:

Pirmas dalykas – jis nesupranta, iš kur tas susijaudinimas imasi ir iš kurios pusės bet kuriuo momentu atlėks dar viena porcija;

Antra – jis neturi kur ieškoti gero pavyzdžio, kaip žmogus pats pergyvena savo jausmus, kaip nustatomos ribos. Jo patirtis kužda, kad kiekvieną afektą reikia tučtuojau ant kažko išlieti ir dažnai tai pasireiškia arba kaip psichopatiškas elgesys, arba kaip kūniškos ligos simptomas.

Aš, pavyzdžiui, išmokau bendrauti tik per kūniškus simptomus. Tai pagrindinė forma, kuria pranešdavau artimiesiems, kad su manimi kažkas vyksta ir man reikia pagalbos. Dažniausiai tai pranešimas, kad skubiai reikia ant ko nors išlieti savo susijaudinimo perteklių.

Štai toks artimų žmonių „panaudojimas“. Vietoje sveikų abipusių mainų – abipusis išnaudojimas. Svarbiausias jo ypatumas yra netikėtumas ir nenuspėjamumas. Niekas nežino kokiu momentu paskambins ar ateis mama ir ims rėkti, skųstis ar kaip kitaip išmuš iš vėžių.

Šis netikėtumas pats pirmas pramuša visas ribas. Toks jausmas, tarsi tave užgriuvo viesulas ir staigiai įsuka visiškai netikėta kryptimi. Aš tokiu momentu pradedu silpniau jausti savo kūną, savo ribas, blokuoju kvėpavimą. Tai, ką dariau iki šiol, staiga pasidaro nesvarbu ir neįdomu. Aš tarsi atsiduriu kito žmogaus įtakos lauke.

Atitinkamai visi šeimoje išmoksta kontroliuoti aplinkinius. Pavyzdžiui, man reikia tiksliai žinoti, ar nepasigėrė tėtis ar vyras, kad suprasčiau, kas manęs laukia artimiausiu laiku. Vadinasi, mėginsiu daryti įtaką kiekvienam savo šeimos nariui, nuo kurio man gali „atlėkti“ netikėtumas. Aš kišiuosi į jų gyvenimą, kritikuosiu jų interesus ir pomėgius tiesiog dėl to, kad kuo labiau nuspėjamai tie žmonės elgiasi, tuo man lengviau gyventi. Kitaip sakant, pas mane išsivysto sugebėjimas ne save reguliuoti ir gyventi savais interesais, o kontroliuoti ir daryti įtaką aplinkai, kad ji paskui manęs neužgriūtų.

Akivaizdu, kad tokioje situacijoje pats nuspėjamiausias vyras yra tas, kuris voliojasi ant sofos. Dar geriau – jeigu neturi darbo. Svarbiausia – kad visada akyse, jokių siurprizų ir rizikų.

Ir vaikai geriau tegu ligoti, bet užtat kontroliuojami ir globojami.

Ir aš pati geriau visą laiką sirgsiu ir pastoviai jausiuosi kaip auka, bet stengsiuosi kiek įmanoma reguliuoti savo gyvenimą ir kontroliuoti tuos, kurie daro jam pernelyg didelę įtaką.

O dar tokioje šeimoje viską gaus tasai, kuriam dabar blogiausia. Kitaip sakant, jeigu sergi – prie taves nesikabina. Arba atvirkščiai – visi susilekia ir pradeda tave tampyti po daktarus ir ligonines. O jeigu tu sveikas ir turi puikią nuotaiką, vadinasi, skubiai tampi visiems skolingas ir visiems viską privalai. Kaip tu drįsti džiaugtis ir mėgautis gyvenimu, jeigu mamai taip blogai, darže dar niekas nepasodinta, vasarnamis nebaigtas statyti, vaikas neišmoko daugybos lentelės ar dar neįstojo į Harvardą ir t.t.

Kitus kontroliuoja tie žmonės, kurie nemoka reguliuoti patys savęs.

Aš visai nesiruošiu žmones barti ar smerkti. Išties yra labai sunku ir nemalonu, kai tave nuo pat vaikystės naudoja kaip pamazgų kibirą ar žaibolaidį. Svarbu, kad žmogus norėtų pakeisti šitą situaciją ir išmoktų sveikai ir atvirai bendrauti, nusistatyti ribas ir pats save reguliuoti.

Šaltinis