Apie moters vertę

Mes, moterys, jau gimstame brangiakmeniais. Kiekviena moteris. Mes jau turime visus reikalingus bruožus, kurie pravers gyvenime. Ir visos mes skirtingos – yra smaragdų, rubinų, safyrų, briliantų. Be to, mes gimstame jau gražiais brangiakmeniais, o ne šiaip nežinia kokiais gabalais, kuriuos reikia ilgai ir atkakliai šlifuoti.

Kiekvienas akmuo turi savų ypatumų. Yra labai trapių, ir yra be galo tvirtų. Yra tokių, kurie pasižymi neįtikėtinu grynumu ir skaidrumu, yra tokių, kurie švyti itin sodria spalva. Yra akmenukų, kuriems kiekvienas įskilimas tampa papuošalu, o yra tų, kurie geri savo briaunų gausumu. Visos mes skirtingos. Tačiau visos vertingos. Brangios.

Ir tuo pat metu pačios nesuprantame savo vertės. Nematome nieko ypatingo nei savo daugiabriauniškume, nei spindesyje, žvalgomės į greta esančius smaragdus ir pergyvename, kad pačios mes kažkokios blyškokos. Blyškios, tačiau juk briliantai. Mums kažkodėl norisi smaragdo trapumo, jo spalvos. Ir savi privalumai jau atrodo kaip trūkumai.

Liūdniausia būna tada, kai „išeiname į žmones“. Kai pradedame kurti santykius. Kai demonstruojame savo akmenį ir jį „parduodame“. Mainais į meilę, rūpestingumą.

Už kai kuriuos akmenis moka labai brangiai – jais rūpinasi, juos saugo ir tausoja. Juos nešioja, nenusiimdami. O kažkuriems pasiseka menkiau. Pamiršta, žvelgia atsainiai, mėto, išmeta.

Kodėl? Visų pirma todėl, kad mes absoliučiai nieko nežinome apie savo vertę.

Įsivaizduokite situaciją. Tarkime, jūs turite retą briliantą. Unikalų. Juk kiekviena iš mūsų yra unikali. Šis briliantas ypatingas. Dydžiu, forma, spalva. Visais parametrais. Jis atsirado tam, kad juo būtų rūpinamasi, kad juo grožėtųsi, kad jis papuoštų šį mūsų pasaulį. Ir jūs, žinoma, norite surasti šiam brangiakmeniui gerą šeimininką, kuris juo ir pasirūpins, ir įvertins, ir nenuskriaus, nesugadins.

Ir staiga visi aplinkui, kaip jums atrodo, ar bent jau visi apie tai kalba – numušė briliantų kainas iki minimumo. Pardavinėja už centus. Ir jūs pradedate baimintis, kad už gerą kainą neparduosite, kad netgi geresnius už taviškį briliantus vos pavyko prakišti už centus, kad liksi be nieko, prašvilpsi visus šansus. Geriau parduoti pisvelčiui. Skubiai.

Jums baisu, kad jūsų brangiakmenis taip ir nesusilauks šeimininko. Ir pati pradedate lakstyti paskui potencialius pirkėjus, įkalbinėjate juos, o galiausiai dar ir parduodate beveik už dyka.

Tik ar supras pirkėjas, kad jo rankose atsidūrė briliantas? Ar vertins jis tą pigiai jam atsiėjusį akmenuką? O gal tiesiog pririš prie meškerės valo kaip svorį kabliukui? Juk daiktas, įgytas štai tokiu būdu – beveik nemokamai, įbruktas beveik per prievartą, paprastai visiškai nevertinamas. Netgi priešingai. Jis gali būti laikomas našta. Žmogus juk visai nesiruošė nieko pirkti, jam visai nereikėjo to akmenuko. Betgi ne, įkalbėjo, įbruko, privertė įsigyti.

Yra ir kitas variantas. Net jeigu visi aplinkui rėkia, kad kainos krinta, net jeigu tokie brangiakmeniai pigūs, galima toliau laukti savo pirkėjo. Buvoti tose vietose, kur sukinėjasi tikrieji meno žinovai, bendrauti su būtent tokiais žmonėmis. Ir kada nors kažkas pamatys jūsų akmenuką, įsigys jį, net nepagalvojęs derėtis dėl kainos. Nes jis nusimano, jis įžvelgė unikalumą ir įvertino.

Tai kas gi sukuria neteisingo elgesio su moterimis problemą? Mes pačios. Savo baime tapti niekam nereikalinga ir pasilikti viena. Savo siekiu būti panašiai į kažką kitą. Savo siekiu užsikarti vyrams ant kaklo. Tuo, kad iš kailio neriamės, kad kas nors mus pamiltų. Tuo, kad atsiduodame be kovos kiekvienam einančiam pro šalį, net jeigu jam mūsų visai nereikia. Mes pačios suteikiame vyrams pretekstą šitaip su mumis elgtis, kai pamirštame, kad esame rubinai, smaragdai, safyrai, akvamarinai…

Taip, mes silpnoji lytis. Mūsų silpnumas slypi tame, kaip stipriai ir greitai įsikimbame į pirmą pasitaikiusį praeivį. Ir jau sekančią minutę svajojame jam priklausyti. Galime susigalvoti sau kokią nors gražią istoriją apie jį (o paskui būtinai paaiškės, kad jis visai ne toks), gražią istoriją apie save (kurioje bus vien iliuzijos), apie mūsų bendrą ateitį (kuri tam praeiviui visiškai nereikalinga). Taip, čia slypi mūsų silpnumas.

Dėl šios priežasties mus anksčiau gynė ir saugojo. Kad mes, tokios vertingos ir unikalios, patektume tik į geras rankas. Kad su mumis elgtųsi švelniai ir rūpestingai. Kad už mus mokėtų vertą kainą. Be nuolaidų, akcijų ir išpardavimų. Kad mūsų neįveltų į santykius, kurie vadinami „susimetėme skudurus“ – kai mumis pasigroži ir išmeta į šiukšlyną. Kad mus gintų ir saugotų tasai, kuris įžvelgė mūsų unikalumą ir yra pasirengęs būti už mus atsakingas.

Dabar mums sunku rasti tokią apsaugą. Kartai tenka gintis savarankiškai. Tačiau pats svarbiausias dalykas – nepraraskite to pojūčio. Pojūčio, kad esate vertinga asmenybė. Vertinga moteris. Jūs jau turite viską, ko reikia. Kažkas paslėpta, kažkas snaudžia, kažkas šiuo momentu iškraipyta. Tačiau tai ne nuosprendis. Ne diagnozė. Ir ne pabaiga.

Bet kokiu atveju – tai pradžia. Jūsų naujo laikotarpio gyvenime, kitokios savijautos pradžia. Savijautos, kai puikiai žinote, kam Dievas jus sukūrė ir kokiems tikslams – dovanoti šiam pasauliui grožį ir šviesą. Mylėti ir skleisti meilę. Kaip brangiakmeniai atspindi saulės šviesą, taip ir moterys atspindi savo artimiesiems Dievo, Visatos, Gamtos meilę.

Vertinkite save. Kad ir kokioje dabar būtumėte situacijoje, vis tiek esate unikali ir ypatinga. Gera, verta, mylima. Net jeigu 30 metų manėte, kad esate paprastas akmens gabalas ir viskas, ką galite – tapti šaligatvio trinkele. Net jeigu jūsų briaunos jau seniai apsiblausė, kadangi nustojote jas prižiūrėti. Net jeigu jums atrodo, kad praradote aplink tvyrančiame purve ir dulkėse savo grynumą ir skaidrumą. Net jeigu jūsų gyvenime jau buvo žmonių, kurie jus išmetė į šiukšlyną.

Visi šie faktai ir įvykiai nė kiek nemažina jūsų vertės. Visa tai nutiko dėl to, kad jūs užmiršote svarbiausią. Jūs – tikras lobis, vaikščiojantis lobis. Viduje turite viską, ko reikia. Reikia tik nuplauti, nuvalyti jūsų brangiakmenį iki blizgesio. Viskas, ko jums reikia – mokytis būti moterimi ir jausti savo orumą.

Patikėkite, Dievas sudėjo į moterį viską, ką turėjo geriausio. Sukūrė tikrą brangenybę. Smarkiai pasistengė. Tai kodėl gi jūs tokios žiaurios ir beširdės jo kūrybai?

Ar ne laikas nupoliruoti visoms mums savo briaunas, nusiplauti visą praeities purvą, įžvelgti pagaliau savo vertę ir imti akcentuoti būtent ją?

Vertinkite save. Ne įkainuokite, o būtent vertinkite. Juk, kaip sakoma reklamose, „Jūs to verta“. Ir tai tiesa. Jūs vertos. Turite teisę. Esate vertingos pačios savaime, netgi nieko ypatingo šiame pasaulyje dar neatlikusios.

Olga Valiajeva



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI