Apie nuodingą humorą santykiuose

Pašaipos, juokeliai, pokštai… Iš vienos pusės – absoliučiai nekalti dalykai, kurie gali pagyvinti bendravimą. O iš kitos – humoras geras, kai jis abipusis. Kai tai bendras žaidimas, apsikeitimas juokeliais, džiuginantis abu partnerius. Bet yra ir kitų situacijų, kai pašaipos tampa psichologinio smurto forma. Pateiksiu kelis pavyzdžius iš savo praktikos ir iš pažįstamų žmonių gyvenimo.

„Jis pastoviai mane užsipuola, uždavinėja kokius nors klausimus, jaučiu, kad turiu teisintis prieš jį. Tačiau kai pradedu atsakinėti į klausimus, ginti savo nuomonę, jis viską suveda į juokus, pradeda juoktis ar tiesiog pasako: „aš gi pajuokavau!“ Nuo tokių „juokelių“ man viduje kyla didžiulė įtampa. Paskui galime pakeisti temą, tačiau po kurio laiko viskas kartojasi iš naujo“.

Moteris nori pasakyti, kad vyro juokeliai, jo juokas, kai jai visai nejuokinga, sukelia diskomfortą. Norisi pabėgti, kad negirdėtum to, kas tau nemalonu, kad nereikėtų teisintis, stojant į aukos poziciją. Atlaikyti šią įtampą kainuoja daug jėgų, kyla pyktis, pojūtis, kad visa tai neteisinga. Pyktis tokioje situacijoje – tai signalas, kad buvo pažeista asmeninė erdvė. Tai skambutis, kuris praneša, jog humoras šioje situacijoje nesuartina, o priešingai – ardo pilnavertį ir kokybišką bendravimą, tenkinantį abu partnerius. Aiškiai matosi, kaip nekalti vieno partnerio juokeliai, jo pašaipos pavirsta tikra kančia antram partneriui. Kartais tai kelia netgi fizinį skausmą.

„Mudu su vyru jau seniai įpratome bendrauti humoro kalba, dažnai pasišaipome vienas iš kito. Kartais tai būna visai nekaltos frazės, o kartais tenka išgirsti ir žiauresnių žodelių. Aš skolinga irgi nelieku“.

Paanalizuokime šitą variantą. Atrodytų, viskas puiku, tokia nerašyta taisyklė santykiuose, kad „mudu įpratę pasišaipyti vienas iš kito ir čia nėra nieko tokio“. Žmonės prisitaikė vienas prie kito ir galbūt netgi jaučia iš to kažkokį malonumą. Netgi įžeidimai nefiltruojami per pagarbos santykiuose filtrą.

Kai kurioms poroms tokia įtampa santykiuose priduoda malonaus aštrumo ir netgi pakursto aistras. Susidaro įspūdis, kad toks abipusis pasišaudymas aštriomis strėlėmis netgi palaiko nuoširdų meilės jausmą. Tačiau taip tik atrodo.

Man visa tai primena kažkokį sadomazochistinį žaidimą, kurį žaidžia neurotiškų charakterių žmonės. Neurotikai jaučia vidinį bejėgiškumą, pažeidžiamumą ir nepilnavertiškumą. Kad apsigintų nuo partnerio ir viso pasaulio, jie patys puola. Dažnai neurotiškas elgesys įgauna netiesioginės, nesąmoningos bei žodinės agresijos formą. Šios agresijos tikslas – atsikratyti emocinės įtampos. Išreikšti agresiją pykčiu ne visada socialiai priimtina, tai kenkia santykiams, sukelia konfliktus. Humoras ir pašaipos tampa išsigelbėjimu, tačiau tai gali baigtis pažeminimais ir partnerio gniuždymu. Pats neurotikas tuo tarpu galvoja, kad elgiasi teisingai, kaip matome iš pirmo pavyzdžio: „aš gi pajuokavau!“ Jis nežiūri į savo partnerio žodžius rimtai, nuvertina jo jausmus ir elgiasi įžeidžiamai.

Tokiu būdu partneriai tampa savotiškais atpirkimo ožiais, savotiškais unitazais, į kuriuos nuleidžiama santykiuose kilusi įtampa. O už įtampos slepiasi kur kas gilesni pasąmoningi žmogaus poreikiai, kurie neišsakomi tiesiai, o susiranda „aplinkinius kelius“.

Įtampos mažinimas per pašaipas negali nepalikti pėdsako santykiuose. Partneriai praranda savigarbą, nukenčia seksualinė sfera, pradingsta savitarpio supratimas ir šiluma, santykiai tampa labiau paviršutiniški. Ir žmogus vis labiau tolsta, net nesuprasdamas, kad tokia bendravimo forma jį griauna…

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI