Kaip keičiasi žmogaus būsena senstant?
Atsakyti į šį klausimą neįmanoma keliais sakiniais. Esama universalių dalykų – žmogus jau yra daug ką nuveikęs, tačiau senka jo fizinės ir psichinės galios, todėl įgytą pasitikėjimą savimi ima persekioti naujas nevisavertiškumo ir bejėgiškumo jausmas. Kuo daugiau nugyventa, tuo daugiau jau patirta ir daugiau apmąstyta. Tačiau tai, kas buvo įdomu, bedomina vis mažiau, o dėl didelio bagažo sunkiau susidomėti ir kuo nors nauju. Senstant sunkiau užmegzti ir naujus ryšius su žmonėmis, bet geriau pakeliama vienatvė – žmonės taip pat darosi mažiau įdomūs ir daugiau norisi apmąstyti didelę savo patirtį. Psichologiniai tyrimai išskyrė keturis būdus senatvei priimti. Vieni žmonės sendami vis labiau panašėja į vaikus: nebesistengia, nuolat skundžiasi arba prašo pagalbos, tampa našta artimiesiems. Antrieji stengiasi visais būdais išlikti jauni: kiek galint ilgiau aukodami viską bando išsilaikyti darbo vietoje, puoselėja savo išvaizdą, pavyzdžiui, daro plastines operacijas, nori bendrauti tik su jaunais žmonėmis. Tretieji sendami darosi pikti ir įtarūs, pavydi jauniems. Na ir ketvirtieji, nepaisant daugelio negandų, tampa išmintingi, ramūs, paremiantys jaunesnius.
Atrodo, kad žmogus turėtų tapti ramesnis, išmintingesnis, tačiau bent jau Lietuvoje labai daug suirzusio ir nepatenkinto, nelaimingo senyvo amžiaus žmonių. Kodėl?
Nepatenkinti ir seni žmonės gali būti dėl daugelio priežasčių. Pirma ir svarbiausia – šie žmonės jaučiasi nelaimingi dėl blogos sveikatos ir išvaizdos, dėl menkų finansų, dėl vienišumo. Nelaimingumas dažnai pasireiškia bloga nuotaika, irzlumu.
Kita vertus, sendamas žmogus pradeda jaustis vis silpnesnis ir gali pradėti blogai vertinti save. Vienas paprasčiausių būdų savivertei sugrąžinti, kurį naudoja jau paaugliai – nuvertinti, kritikuoti kitus, tokiu būdu iškeliant save. Dar pyktis gali būti susijęs su bejėgiškumu ir iš to kylančia paranoja: „Jei esu silpnas, tai neapsiginčiau, jeigu kas nors mane skriaustų“. Toks silpnas žmogus įtariai ima dairytis aplinkui: „o gal kas nors visgi gali mane nuskriausti?“, pradeda įtarinėti kitus, atsiriboja, pradeda nedraugiškai elgtis ir galiausiai pats nepastebi, kaip sukelia konfliktus, ir jo įtarimai pasitvirtina. „Priešų ieškojimas“, kaip ir nuvertinimas, padeda pasijausti geriau – tuomet jautiesi ne bejėgiškas ir pažeidžiamas, bet orus, kovojantis prieš blogį ir už gėrį. Gyvenimas įgyja kryptį ir prasmę.
Tačiau yra ir labai geros širdies, besidžiaugiančių senukų. Kaip jiems pavyksta išsaugoti optimizmą?
Išsaugoti optimizmą ir gerumą, turint omenyje senatvės išbandymus, iš tiesų yra nelengva. Ar tai pavyks padaryti, priklauso nuo to, kaip žmogus perėjo kitus gyvenimo etapus. Jeigu jis turėjo mėgstamų veiklų ir turi jį džiuginančių užsiėmimų, jeigu išmoko kurti gerus santykius su aplinkiniais ir gerai sutaria su draugais ir artimaisiais, pasitiki jais ir gali priimti jų paramą, jeigu yra praktikuojantis tikintysis, jeigu nugyventas gyvenimas jam atrodo prasmingas, be abejo, jis jausis laimingesnis, optimistiškesnis ir draugiškesnis.
Kodėl vieniems pavyksta išsaugoti sveiką protą ir nuovoką, o kitiems ne?
Vadinamoji „sveika nuovoka“, jeigu nėra rimtos smegenis pažeidžiančios ligos, turėtų išlikti visiems, tačiau čia koją pakiša emocijos. Interesų susiaurėjimas, kaprizingumas, paranoja ir t.t. susiję ne su sumenkėjusiu intelektu, o su susilpnėjusia valia, kuri nebepadeda kontroliuoti liguistų fantazijų ir destruktyvių norų. Žinoma, protas dirba geriau, jei žmogus jį kam nors naudoja – mokosi ko nors naujo, dirba sudėtingą protinį darbą, bet šie procesai mobilizuoja ir valią. Taigi, kol juda žmogaus siela, jo kūnas gali senti, tačiau protas lieka šviesus.
Daugelis užstringa savo jaunystės laikotarpyje ir senatvėje mano, kad viskas yra taip pat. Tie patys priešai, tie patys „geriečiai“ ir pan. Nesvarbu, kad praėjo jau keliasdešimt metų ir situacija pasikeitė. Kaip paaiškinti šį reiškinį, kodėl žmonės užstringa tam tikrame laikotarpyje ir nebemato pokyčių?
Užstrigti jaunystėje būdinga ne tik su kuo nors kovojantiems senukams, net penkiasdešimtmečiai jau nebenori klausyti naujos muzikos, o klausosi to, kas jiems patiko jaunystėje, nebenori megzti naujų draugysčių – žmogus tarsi nebeturi jėgų bei noro priimti ir perdirbti naują informaciją, daro tai nebent kai jį prispiria bėda. Taip pat kaip geros patirtys, užstringa ir blogosios – link senatvės nebekeičiami nei draugai, nei priešai. Ypač ryškiai mūsų visų sąmonėje užstrigusi vaikystė – su ja susijusi didelė dalis sapnų, net mirdami žmonės šaukiasi mamą ir t.t. Itin ryškios patirtys, kaip antai susidūrimas su smurtu, išdavystėm ir t.t. žmogaus psichikoje irgi palieka žymių visam gyvenimui. Kova su tokios rūšies blogiu žmogui reikalinga tam, kad jis dar ir dar kartą užgydytų skaudančią žaizdą.
Ar įmanoma pakeisti šių žmonių požiūrį, išaiškinant jiems situaciją, ar tai neįmanoma, nes jie niekuo nebetiki?
Psichologiniame darbe įsitikinu kas dieną: žmogaus požiūrio negali pakeisti niekas, jei pats žmogus nepriėjo liepto galo ir pats nesuabejojo, pats neiškėlė klausimo. O suabejoti savo teisumu jį gali priversti arba bėdos, kurias sukėlė jo įsitikinimų pasekmės, arba nenuginčijami ir labai akivaizdūs faktai, su kuriais jis pats asmeniškai susidūrė. O bandymą nuginčyti žmogaus įsitikinimus jis dažnai pasąmoningai suvokia kaip jo, kaip asmens, atmetimą ir nuvertinimą, dėl to ginasi net neįsiklausydamas į jūsų argumentus arba jūsų išdėstytas mintis bemat pamiršta.
Pereikime prie žmonių, kurie ieško „teisybės“. Kas vyksta su žmonėmis, kurie nuolat ieško teisybės ir aktyviai dalyvauja „tiesos atskleidimo“ ir pan. procesuose. Tai tiesiog gyvenimo būdas, žmogaus tipas, užstrigimas paauglystėje ar tokie žmonės yra turėję kažkokių psichologinių traumų?
Teisybės ieško daug kas, bet esama ir patologinių teisybės ieškotojų. Pavyzdžiui, yra net psichiatrinis sutrikimas „kveruliantinė asmenybė“. Tai žmogus, kuris turi patologinį poreikį nuolat bylinėtis teismuose. Iš charakterių tipų teisybės ieškojimu dažniausiai užsiima paranojinės asmenybės – tokie žmonės savo pačių piktumą adresuoja kitiems ir nuolat randa naujų priešų, patys savo akyse išlikdami geri. Tačiau jie brangiai susimoka – mat turi tų priešų bijoti. Kai kurie žmonės teisybės ieškotojais iš tiesų tampa po traumas, pavyzdžiui, politinio persekiojimo, neištikimybės ir t.t. Bet dalis jų visgi pasveiksta, tačiau jei traumos vyko vaikystėje, nepasveikstama niekad, žmogus gyvena pagal neįsisąmonintą devizą: „Kai užaugsiu ir sustiprėsiu, aš jiems visiems atkeršysiu.“ Žinoma, net jei ir atkeršijo, tai sendamas tokių traumų turėjęs žmogus vėl tampa piktas ir įtarus – į senatvę dėl silpnumo paranoja ir poreikis rasti priešų bei kovoti „dėl teisybės“ didėja.
Jie niekada nebus laimingi, kol pasaulis neatrodys taip, kokį jie įsivaizduoja?
Įdomu tai, kad šie žmonės nebūtų laimingi net ir tuo atveju, jei pasaulis taptų toks, kokį jie įsivaizduoja – jie yra įpratę kovoti, kovojimas jiems įdomus, prasmingas, ir jie ras naujų problemų, kur pasaulį galima būtų patobulinti dar. Ypač akivaizdžiai tai matosi sutuoktinių santykiuose – jei vyras kritikuoja žmoną, kad ji neskaniai gamina, kai ji ima skaniai gaminti, paaiškėja, jog per mažai tvarkosi, kai ima tvarkytis, paaiškėja, kad ji neįdomi, ir taip be galo.
Ar galima palyginti tokio požiūrio pensininkus (apie kuriuos klausiau anksčiau) su žmonėmis, kurie nuolat ieško teisybės ir dėl to yra nelaimingi? Kas tarp jų bendra?
Manau, kad ne visai tas pats reiškinys, tiesiog jis ryškesnis senatvėje. Jaunų žmonių teisybės ieškojimas labiau siejasi su savo nuomonės neturėjimu, trapumu. Kuo mažiau žmogus užtikrintas savo nuomone, tuo atkakliau turi ją ginti, kad pats nesuabejotų. Seni žmonės, nors abejoja savo stiprumu, savo teisumu neabejoja. Atvirkščiai, jaučiasi daug nuveikę ir dėl to nusipelnantys atlygio, tačiau gyvenimas nėra teisingas. Finansinio atlygio sistema mūsų šalyje labai prasta, o emocinis atlygis, tarkim, iš vaikų, visgi daugiausia pavaldus taisyklei „kaip pasiklosi, taip išmiegosi“. Jeigu su vaikais nebuvo gilių emocinių ryšių, jei patys tėvai nerodė iniciatyvos bendraudami, kai vaikai dar iš jų tik mokėsi, arba vaikams buvo pataikaujama, viskas leidžiama, tai nieko nuostabaus, kad užaugę jie tų ryšių nesistengia išlaikyti. Kita vertus, vaikai visų pirma privalo gerai auginti savo vaikus. Senas žmogus neturi remtis vien į juos, o puoselėti ryšius su draugais ir giminėmis.
Tiek jaunas, tiek senas žmogus paprastai gauna iš gyvenimo tai, ko nusipelnė. Ir jei susimąstytų, galėtų jau gerokai iš anksto numatyti, kas bus, ir kai kurioms negerovėms pasiruošti. Tačiau jeigu senas žmogus pasižiūri į savo nugyventą gyvenimą ir yra juo nepatenkintas, daug ko pakeisti jau nebegalima, ir nieko nuostabaus, kad jis jaučiasi nelaimingas, o nelaimingumas ir silpnumas gali pasireikšti piktumu. Pykdamas žmogus jaučiasi bent jau stiprus savo pasipriešinimu. Tačiau kritiškai žiūrėti į senus žmonės lengva mums, jauniems, ir kažin ar atsidūrę jų vietoje jausimės geriau. Senatvė – tai milžiniškas išbandymas, ir senatvei reikia pradėti ruoštis jau dabar, kad ir kokio amžiaus būtume.
Kaip tokiems žmonėms galima padėti?
Žmogus mažiau ieško teisybės ir mažiau pyksta tuomet, kai pasijunta laimingesnis ir stipresnis. Jeigu jam pakaks pinigų, jeigu jis nesijaus vienišas ir bus giriamas, jei ras įdomų užsiėmimą, piktumas automatiškai sumažės. Kartais verta tiesiog nesiginčijant išklausyti dalį jų skundų, atsiminti, kad už to paprastai slypi vienokia ar kitokia kančia – išsisakęs žmogus nurimsta ir kurį laiką jaučiasi priimtas, atsipalaidavęs. Žinoma, šitaip gelbstint svarbu adekvačiai įvertinti ir savo jėgas, kiek laiko galite dirbti psichologu, nepavargdami patys. Jeigu jėgos senka, svarbu keisti temą, imtis iniciatyvos kalbėti apie šviesesnius dalykus, pabandyti tuo sudominti seną žmogų, juokauti. Jis irgi turi jausti tam tikrą atsakomybę ir žinoti, jog turi valdytis, norėdamas, kad su juo būtų gražiai bendraujama.
