Apie pyktį ir vaikus

Originalas

Dažniausiai tėvai vaikus psichologinei konsultacijai atveda dėl pykčio problemų, per kiekvieną seminarą tėveliams irgi iškyla klausimų apie vaikų pykčio valdymą: „Kaip padaryti, kad vaikas mažiau pyktų?“, „Kaip padaryti, kad supykęs vaikas elgtųsi mandagiai?“ , „Kodėl piktas vaikas rėkia arba mėto savo daiktus?“ , „Kodėl supykęs nieko negirdi ir atsikalbinėja?“.

Taigi, ką suaugę turėtų žinoti apie vaikus ir pyktį:

1. Kai žmogus atsisako jausti kažkurią emociją, tarkim galvoja, kad pykti yra negražu, nemandagu ir pradeda šią emociją ignoruoti, neišsakyti šio jausmo; po kurio laiko žmogui tampa sunku pastebėti ir kitas emocijas tokias kaip džiaugsmas, liūdesys. Visos emocijos yra svarbios ir reikalingos ir jei nustojame jausti vieną iš jų, kitos irgi pradeda silpnėti. Taigi nenorėkime, kad vaikas mažiau jaustų pyktį, nes po kurio laiko jis pradės ir mažiau džiaugtis.

2. Pykčio emocija yra reikalinga ir naudinga žmogui. Pyktis veikia, kaip aliarmo sistema, jis mus įspėja, kad situacija klostosi ne taip, kaip mes norėtume ir suteikia vidinės jėgos veikti. Taigi, jei mes nepyktume tai kiti žmonės galėtų mumis naudotis, o mes to nesuprastume, o supratę neturėtume vidinės energijos tam apsipriešinti.

3. Jeigu žmogus neišreiškia savo pykčio, jo suteikta energija niekur nedingsta ir kaupiasi žmogaus kūne. Todėl vaikams, kurie iš išorės atrodo tobuli: niekada nepyksta, neatsikalbinėja, neišsako didelių norų, pasireiškia nepaaiškinamų sveikatos problemų, pvz.: skauda pilvuką, prasideda alergijos ar pakyla temperatūra be aiškios priežasties. Vaiko kūnas reaguoja į vidinius išgyvenimus.

4. Suaugę žmonės iš vaikų neretai reikalauja daugiau nei patys iš savęs. Patys nebūdami tobuli, norime, kad mažas žmogutis gebėtų elgtis nepriekaištingai. Kaip reikšti savo emocijas vaikai mokosi iš suaugusių žmonių, todėl reikia labai pagalvoti, ką patys darome kai supykstame: kokiu tonu kalbame, kokius žodžius vartojame ir pan. čia labai tinka tas pasakymas, kad norėdami auklėti vaiką, pirma turime auklėti save.

5. Stiprios emocijos metu žmogus negirdi, kas jam yra sakoma, todėl moralizuoti ar ginčytis su piktu vaiku yra beprasmiška. Pirmiausia reikia padėti vaikui nusiraminti, atgauti pusiausvyra ir tik tada kalbėtis. Ir dar, reikia vaiką mokyti nepasiekti pykčio viršukalnės ir ištaškyti savo emocijas, o sustoti pusiaukelėje, kai dar galima susivaldyti ir išsakyti savo emocijas ir poreikius, taip kad tai nekenktų aplinkiniams. Pasiekus pykčio viršukalnę nesusprogti yra neįmanoma, nes mes nustojame mąstyti, mus užvaldo tik emocijos.

Išbūti su vaiko stipriomis emocijomis yra be galo sunkus uždavinys. Mes nemokame tvarkytis su savo vidiniais išgyvenimais, todėl mus gąsdina ir vaiko jausmai, o geriausias būdas mokyti vaiką atpažinti savo emocijas ir tinkamai jas reikšti, yra tiesiog ramus buvimas su vaiku, kai jam kyla emocijų audros. Tiesiog išsaugoti savo vidinę ramybę, kai pas vaiką siaučia audros, b moralų, patarimų ir savo isterijų.

Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *