Apie santykių deficitą. Ir ne tik

Visa tai, kas anksčiau atrodė negražu, gėdinga, mes iškėlėme į pirmą planą – jokių problemų vaikščioti pusnuogei, jokių problemų gerti ir rūkyti, jokių problemų demonstruoti savo būdą ir charakterį. Visuomenės standartai smarkiai nusmuko ir tuo pat metu smuko ir žmonių būdas – sugebėjimas atleisti, girdėti, klausytis. Būtent dėl to gausėja skyrybų.

Mes rūpinamės savo kompiuteriais ir kitais daiktas kur kas labiau, nei nuosava mama, seserimi ar vyru. Netgi vaikus stengiamės kuo greičiau prijungti prie technikos, kad jie joje susigaudytų. Dabar nemažai mamų, kurios pas mane ateina, kalba, kad kai vaikas pasilieka su jomis akis į akį, tai jos nežino, ką su juo daryti. Mes faktiškai tapome nepažįstami vienas kitam. Bet kadangi poreikis bendrauti išliko, žmonės neria į internetą, susiranda ten draugysčių, viskas tampa virtualu.

Kodėl? Todėl, kad sutikęs gyvą žmogų, susiduri su jo charakteriu, su kuriuo teks skaitytis. O mes nustojome prisiimti atsakomybę vienas už kitą, mes paprasčiausiai norime vienas kitu mėgautis, naudotis kaip kramtomąja guma, kurią, kai susikramto saldumas, išspjauname.

Žmogus visada turi pasirinkimo laisvę. Iš mūsų nori padaryti vartotojus, iš to kažkas žeriasi pelnus. Nepatenkintas žmogus visą laiką kažką perka, pastoviai kažką kemša sau į burną, moteris galvoja, kad jai šalikėlio trūksta iki pilnos laimės, vyras – kad automobilio. Mes nuolatos gyvename deficito būsenoje, tačiau tai – santykių deficitas, o mes norime patenkinti jį daiktais.

www



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI







Parašykite komentarą