Apie vaikus, elektroniką ir tuos, kurie ją perka

Ši skaudi tema aštriai aptarinėjama daugelyje pokalbių apie vaikus ir tėvus. Čionai rašau apie tai ne tiek kaip psichologė, kiek kaip vienintelio pirmaklasio mokykloje, kuris neturi mobilaus telefono, mama. Ir kaip paauglio, kuris neturi nė vieno elektroninio žaislo, išskyrus telefoną, mama. Taip kad viskas – iš asmeninės patirties.

Priklausomybė nuo aparatų – tai reali kliūtis gyvam bendravimui šeimose. Paliečia ji ir vaikus, ir tėvus. Pradėti, kaip visada, reikia nuo savęs. Čia kaip su rūkymu: rūstūs rūkančio tėvo draudimai rūkyti nepadės.

Priklausomybė nuo elektronikos tai reali, tačiau ne vienintelė kliūtis gyvam bendravimui. Dar didesnė kliūtis – vaiko lyginimas su kitais, nuolatinė kritika, pažeminimai, kaltinimai, mūsų nuosavos baimės ir nuoskaudos, kurias išliejame ant vaiko („Tokių niekas neima į žmonas”, „Tu turi būti pirmūnas, kitaip dirbsi kiemsargiu”, „O aš tavo amžiuje…” ir t.t.) Jeigu kaip alternatyvą virtualiam bendravimui jūs pasiūlote „gyvą” autoritariškumą, pamokslus ir nesibaigiančius reikalavimus, koks turi būti vaikas – nieko gero neišeis: jis neišvengiamai vėl ners į savo kompiuterinį urvelį. O jeigu vaikui su jumis gera, tai niekur nerti (iki paauglystės amžiaus) jis paprasčiausiai nenori.

Daug tėvų transliuoja savo vaikams dvigubas žinias: iš vienos pusės perka elektroninius žaislus, iš kitos – su jais kariauja. Apsispręskite, pagaliau. Jūs pergyvenate, kad vaikas sėdi prie kompiuterio ištisas valandas? O kas tą kompiuterį nupirko? Kas nupirko naują planšetę? Kokiu tikslu?

Smalsumas – bazinė žmogaus savybė ir labai svarbu jos nesunaikinti. Vaikai yra iš prigimties labai gyvi, smalsūs, siekia bendrauti (prisiminkite, kaip būdami visai maži jie reikalavo jūsų dėmesio). Kaip taip gavosi, kad jie staiga panoro panirti į virtualią erdvę? Kas juos to išmokė? Jeigu vaikui nuobodu, tai nėra būtinybės visada jį linksminti (tuo pačiu žaislu) – nežudykite kūrybiškumo, jis panuobodžiaus, panuobodžiaus ir galiausiai suras kuo užsiimti. Svarbiausia, kad daugeliu atvejų galėtumėte praleisti su juo laiką. Apskritai paėmus, žmogui labai svarbu išmokti pačiam save kažkuo užimti. Beje, o kuo jūs patys save užimate?

Vaikus ugdančių funkcijų kompiuteriai/planšetės/išmanieji neturi. Jokie elektronikos pranašumai negali nusverti daromos žalos. Motorika, dėmesys, mąstymas, kalba – visa tai puikiausiai vystosi be jokių stebuklingų „ugdančių” programų ir žaidimų. Dar daugiau – virtualus pasaulis slopina sugebėjimą mokytis (tai ne mitas, o tyrimų rezultatai), ir išvis nesuderinama su emocinio intelekto (kuris dažniausiai išvis ignoruojamas) ir fizinio aktyvumo vystymusi. Nekurkime iliuzijų. Laiką, kurį vaikas praleidžia prie kompiuterio, reikia riboti. Kokiu būdu? Bet jūs gi kažkaip įsigudrinate jam neleisti suvalgyti vienu prisėdimu kilogramo saldainių ar išgerti penkių litrų kolos? Susitarkite dėl prie kompiuterio praleidžiamo laiko ir laikykitės susitarimo. Patirtis byloja, kad jeigu nekaitaliojame reikalavimų ir savo sprendimų, tai vaikai pakankamai ramiai su tuo susitaiko. Pavyzdžiui, mano vaikams visada leidžiamas vienas filmukas per dieną (ir kine, ir namuose, ir svečiuose). Jie šito apribojimo net neginčija. Vienas tai vienas. Taip priklauso, kaip ir tai, kad reikia dantukus valytis.

Dažnai planšetė vaikui pakišama ne tam, kad jums kilo noras vaiką kažkaip ugdyti, o dėl to, kad a) reikia jį kažkuo užimti, kad atsikabintų ir netrukdytų; b) kad tėvai kompensuotų savo pačių nepasitikėjimą madingu žaisliuku, kuris prieinamas net jūsų vaikui (ohoho, kokie mes turtingi); c) kartais tai daroma automatiškai – visi perka, ir aš perku.

Mintis, kad jeigu 5 (7, 10, 12) metų vaikas neišmoks dirbti kompiuteriu, tai šiuolaikiniame pasaulyje jis prapuls ir užaugs nepilnaverčiu – absurdiška. Išmokti dirbti kompiuteriu, netgi pensininkui, galima per kelias valandas. Sudėtingesni veiksmai išmokstami per kelias dienas. Toliau viskas vyksta savaime. O štai sugebėjimas megzti santykius su žmonėmis, tartis, mylėti – visa tai reikalauja kur kas daugiau laiko ir geriau iš anksto visu tuo pasirūpinti.

Jeigu norite, kad vaikas atsitrauktų nuo kompiuterio, iš anksto pagalvokite apie alternatyvius variantus. Pavyzdžiui, apie bendravimą su jumis pačiu. Dėl to, suprantama, reikia būti pakankamai „konkurencingu” kompiuterio atžvilgiu, įdomesniu už mašiną. Jūs įdomesnis už kompiuterį? Būtina domėtis vaiku (o ne jo pažymiais, kodėl nesusitvarkė kambario ir kodėl jūsų neklauso), siekti suprasti, ką jis jaučia, kuo gyvena, būti su juo, žaisti, kvailioti, fantazuoti, o ne rėžti pamokslus, reikalauti, tenkinti savus poreikius, o ne jo. Kalbėti apie tai, kas įdomu būtent vaikui, kas jį jaudina.

Jeigu norite, kad vaikas atsitrauktų nuo kompiuterio, būkite pasirengę skirti jam laiko. O jeigu „viskas jau atsitiko ir viskas jau pražiopsota”, tai jums prireiks dar kelių vagonų kantrybės, optimizmo ir meilės savo vaikui. Jūs gi pamenate – labiausiai vaikams reikalinga mūsų meilė tada, kai jis mažiausiai jos nusipelnęs.

Vaikai neima pavyzdžio iš to, ko jie nemyli (kurį mylėti trukdo nuoskaudos, pyktis, skausmas). Jeigu norite, kad vaikas jus išgirstų, iš pradžių pasirūpinkite meile jam. Jus gali skaudinti jo elgesys, tačiau meilė neturi dėl to išnykti, ir vaikas turi tai žinoti. Jam reikalinga besąlygiška ir aiškiai rodoma, o ne abstrakti meilė, geranoriškumas, reiškiamas paskatinamais žodžiais, šiltu žvilgsniu, šypsena, ir prieš tai neatsispirs jokie kompiuteriai.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *