Skelbimas skambėjo taip: „Esu graži, linksma, protinga mergina. Noriu ištekėti už vaikino, kuris uždirba per metus ne mažau kaip 500 000 dolerių”.
Į skelbimą nepatingėjo atsakyti vienas jaunas finansininkas. Ir atsakė labai konkrečiai.
„Aš perskaičiau tavo skelbimą su dideliu susidomėjimu. Ir štai kaip aš į visa tai žiūriu.
Tavo pasiūlymas, žvelgiant tokio vaikino kaip aš akimis – vienareikšmiškai prastas sandėris ir štai kodėl. Jeigu kalbėti trumpai, tu siūlai savo grožį mainais į mano pinigus. Puiku. Bet juk tavo grožis mažės, bėgant laikui, o mano kapitalas tik augs. Žinoma, mano kapitalo didėjimo tikimybe galima suabejoti, o štai tu gražesne tikrai nebetapsi.
Kalbant verslo kalba, tu esi nuvertėjantis, o aš – pelningas aktyvas. Tačiau tu ne šiaip nuvertėjantis aktyvas: tavo vertė krinta vis greičiau ir greičiau, po 10 metų į tave niekas jau nebežiūrės. Pirkti tave (o būtent to ir prašai savo skelbime) – prastas biznis, taip kad aš geriau tave išsinuomočiau.
Jeigu mano žodžiai pasirodys tau žiaurūs, pamąstyk apie tai, kad jeigu aš netekčiau pinigų – lygiai taip pat su manimi pasielgtum pati. Taip kad, po teisybei, kai tavo grožis pradings, man teks atsikratyti tokio aktyvo. Tai labai paprasta. Dėl to sandėris, kuris man atrodo turintis prasmės – tai susitikinėjimas, o ne vestuvės.
Tikiuosi, aš tau padėjau.
Ir taip, jeigu būsi pasirengusi aptarti nuomos variantus – duok man žinoti”.
