Jei įsiklausysime į tai, ką kalba mažiems vaikams dauguma tėvų, pastebėsime, kad nuo pat pirmųjų žingsnių šiame pasaulyje vaikas gauna pamoką: „Esu šio neteisingo pasaulio auka”.
Vaikas nukrito, mama tuojau pat pasičiumpą jį ir guodžia: „Neverk, mes tuojau nubausime šitą akmenį, už kurio užkliuvai…” Paplekšnoja akmenį ir aiškina: „Štai taip tau. Tu blogas akmuo. Nuskriaudei…” Vaikas pasąmonės lygmenyje gauna pamoką, kad už jo skausmą yra atsakingas kažkas kitas, o ne jis pats. Jis nukrito dėl to, kad „blogas” akmuo kaltas, o ne dėl to, kad pats buvo neatidus ir nepastebėjo kliūties savo kelyje.
Vaikas verkia, kad jį kažkas nuskriaudė ar nepanoro su juo žaisti. Mama: „Neverk, tai blogi vaikai. Jie godūs. Jie…” Ji taip kalba, netgi nebandydama padėti vaikui išsiaiškinti, dėl ko tai vyksta, mat įsitikinusi, kad jis dar per mažas, kad suprastų priežastis. Nuo vaiko nuimta atsakomybė ir perkelta ant kitų, ant viso išorinio pasaulio.
Šeimoje ne vienas vaikas. Jaunesnysis bėga pas mamą ir skundžiasi vyresniuoju. Mama tuojau pat stoja jaunesniojo pusėn, įsitikinusi, kad vyresnysis turi būti labiau „išmintingas”, kad suprastų, jog mažajam reikia visur nusileisti: jis gi mažas, dar nieko nesupranta. Taip mažajam susiformuoja iliuzija, kad jis visada teisus. Tačiau ir vyresnysis užaugo su ta pačia iliuzija, anksčiau su juo elgėsi lygiai taip pat. Ir jam skaudu dėl tokios akivaizdžios neteisybės. Jis jaučiasi išduotas, kadangi įprato nebūti atsakingu už savo poelgius. Formuojasi neapykantos jausmas. Jo akyse pasaulis dar pavojingesnis, negu iki tol atrodė: pasaulis pilnas išdavikų.
Ateina laikas ir vaikas pasako: „Pieštukai išsibarstė”, vietoje „Aš išbarsčiau pieštukus”. „Jis pats nukrito”, vietoje „Aš jį numečiau”. „Mano kambarys sutvarkytas”, vietoje „Aš sutvarkiau savo kambarį”. „Man parašė dvejetą”, vietoje „Aš neišmokau pamokų”. „Jis man trukdė”, vietoje „Aš nesugebėjau su juo susitarti”, „Kažkoks kvailas uždavinys”, vietoje „Nesupraantu uždavinio sąlygų, nes negaliu susikaupti”. „Tai jie dėl visko kalti!, vietoje „Negaliu suprasti, kodėl viskas taip gavosi”…
Skamba visa tai taip, tartum visi įvykiai vaiko gyvenime vyksta kažkokių pašalinių jėgų valia ir tos jėgos kaltos dėl jo nesėkmių. Vaikas net nesuvokia, kad yra atsakingas už viską, kas su juo vyksta, dėl to nesupranta tėvų, kurie verčia atsakyti.
Žinoma, yra daug situacijų, kurios kyla ne dėl asmeninio neatsakingumo. Tačiau nemokėjimas atskirti tokių situacijų nuo tų, kurias išprovokuoja pats vaikas, kažkuriuo momentu tampa totalus. O tėvams atrodo, kad vaikas pats savaime išaugo kažkoks neatsakingas ir nesavarankiškas, amžinai ieškantis atramos aplink save, laukiantis pagalbos netgi ten, kur jau seniai galėjo susitvarkyti pats.
Ir tada jie pradeda ieškoti priežasčių išorėje, tokių priežasčių, kurios paaiškintų vaiko elgesį. Jie net pagalvoti negali, kad taip nutiko dėl jų pačių netoliaregiškumo. Juk jie – baisiai atsakingi tėvai! Kaipgi taip gavosi, kad pas tokius atsakingus tėvus užaugo toks neatsakingas vaikas? Ir štai čia labai lengvai apkaltinama mokykla, prasta kompanija, sunkus paauglystės amžius, giminaičiai, kuriems jaučiamas priešiškumas, dėl ko galima pasiteisinti „prastais genais”.
Pasekite kelias dienas, ką kalbate ir kaip kalbate: ar formuluojate savo mintis kaip aplinkybių auka, ar kaip situacijos šeimininkai? Jei pastebėsite, kad stengiatės atsikratyti atsakomybės, čia pat pamėginkite perfrazuoti savo žodžius taip, kad duotumėte aiškiai suprasti: būtent jūs tapote nemalonios situacijos priežastimi. Pačioje pradžioje tikriausiai bus labai sunku. Gali paaiškėti, kad jums kils noras surasti sau pasiteisinimą, iš įpratimo suverčiant visas kaltes kam tik norite ir kokioms tik norite nepalankioms aplinkybėms. Būti sąžiningu išties labai sunku po tiekos dešimtmečių pasąmoningo karo su šituo neteisingu pasauliu. Ir atsiminkite: vaikai – jūsų atspindys. Jeigu sąmoningi jūs, tai ir vaikai užaugs sąmoningais. Gyvenate kaip žmonių ir aplinkybių auka? Tada auginate dar vieną likimo auką.
Negana to, tokiems tėvams valstybė tampa kalta dėl to, kad negali duoti jų vaikams to išsilavinimo, kuris atves juos, kaip mes įsivaizduojame, į sėkmę. Vietoje to, kad prisiimtų atsakomybę už vaikų išsilavinimą sau, daugelis laukia permainų į gerąją pusę. Kad augdami vaikai perimtų sugebėjimą savarankiškai, nesidairant į aplinkinius žmones ir visuomenę, atsakyti už savo veiksmų pasekmes, reikia patiems išmokti kurti tas permainas. Svarbu suprasti, kad sėkmė yra nepasiekiama tiems, kurie nieko nedaro. Sąlygos ir situacija niekada nebus idealios. Siekti savo tikslų, formuojant tas sąlygas savarankiškai – štai sėkmingo žmogaus pozicija.
Nes visų paprasčiausia skėstelėti rankomis ir pasakyti: „O ką aš vienas galiu padaryti?”
