Apsauga nuo piktos akies. Jokios mistikos

Kas yra „nužiūrėjimas“ žino visi. Bet ne visi žino ir supranta kaip atsiranda nužiūrėjimas ir kaip nuo jo apsisaugoti.

Laikoma, kad nužiūrėjimas – tai kažkas tokio, ką daro būtinai blogas, svetimas žmogus, siekdamas kažkokių jam vienam žinomų tikslų, ir daro jis tai su jumis. Kažkas panašaus į tai, kad įtartinos išvaizdos bobutė pasako apie gražų ir sveiką vaiką „oi, koks gražutis ir gerutis“, ir vaikas „staiga“ pradeda sirgti arba jam nutinka kitokie nemalonumai.

Arba į jus kažkas pasižiūri negera akimi viešajame transporte ir jūs paskui ilgai sergate „nei iš šio, nei iš to’ – su aukšta temperatūra, galvos skausmais ir kitomis „gėrybėmis“.

Taip, tai yra nužiūrėjimas, tačiau pačiame primityviausiame ir išoriniame lygmenyje. Realiai nužiūrėjimo priežastys ir mechanizmai yra gerokai subtilesni ir kiekvienas iš mūsų užsiima tuo kiekvieną dieną.

Nužiūrėjimas yra ne kas kita, kaip žmogaus emocinių procesų blokavimas arba sugriovimas. Ir padaryti tai kitam žmogui ar sau patiems gali bet kas.

Pabandykime įsivaizduoti pasaulį, kuriame kiekvienas žmogus reiškia savo emocijas taip, kaip jam norisi, jam reikalingu laiku, su jam reikalingu intensyvumu, neatsižvelgdamas į kitų žmonių norus. Kaip atrodys toks pasaulis?

Tikriausiai kiekvienas laikytų save „pasaulio bamba“, o likusius – „vergais“, ir jokios gamtos galios nesugebėtų jo sustabdyti. Tokiame pasaulyje neegzistuotų nei mums įprastų tarpusavio santykių, nei visuomenės. Kiekvienas lindėtų nuosavoje vienatvėje ir nesąveikautų su kitais žmonėmis.

Jėga, kuri neleidžia žmogui reikšti savo emocijų taip, kaip jam į galvą šauna – tai ir yra „nužiūrėjimas“.

Taigi – kiekvienas iš mūsų kiekvieną dieną patiria nužiūrėjimą ir pats „nužiūri“ kitus. Kad užblokuotų ar sugriautų žmogaus emocinius procesus.

Pavyzdžiui, mažas vaikas reikalauja naujo žaislo parduotuvėje. Verkia, kelia isteriją, raitosi ant grindų, pritraukdamas žmonių dėmesį. Tuo momentu ir pats vaikas, ir jo tėvai patiria nužiūrėjimą. Kitaip sakant, žmonės paprasčiausiai nukreipia į juos savo dėmesį, galvodami kažką panašaus į „na, kada pagaliau jis užsičiaups… Kas per mamytė, vaiko nuraminti nesugeba… Užsičiaupk tu, pagaliau, nebėra jėgų klausytis…“ Taip žmonės mėgina „paveikti“ vaiką, „priversti“ jį baigti isteriją, t.y. reikšti emocijas. Plius vaiko mama „nužiūri“ jį, turėdama tikslą nuraminti.

Nužiūrėjimo metu daromas pasąmoningas poveikis žmogui ir dėl šio poveikio žmogui aktyvuojasi vidiniai konfliktai. Išoriniai nužiūrėjimo pasireiškimai – tai šio konflikto suaktyvėjimo pasekmė. Pavyzdyje su pikta bobute, nužiūrėjimas nukreiptas ne į vaiką, o į tėvus. Tėvams išprovokuojamas vidinis konfliktas, kuris paskui atsilieps vaikui. Tarkime, noras harmoningai, subalansuotai ugdyti vaiką stoja į konfliktą su įvairiausiomis baimėmis, susijusiomis su tuo pačiu ugdymu. Ir bobutė paprasčiausiai tiksliai pataikė ė taikinį, užkabinusi tėvus ties šiuo konfliktu. Susidūręs su tėvų jam transliuojamu įvairių baimių ir nuogąstavimų srautu, vaikas pradeda sirgti.

Išoriniams nužiūrėjimo būdams galima priskirti tokius dalykus kaip „prikarksėjo“, abejotinus komplimentus, pataikavimą.

Uždirba žmogus daug pinigų, paslapčia didžiuojasi tuo, tačiau viešai neparodo. Tuo pat metu bijo prarasti, ką uždirbo, arba uždarbio šaltinį, arba ir viena, ir kita. Pasąmonėje slypinčios baimės slepiamos giliai viduje, tačiau jis jų nė minutei nepamiršta. Ir čia staiga kažkokia teta staiga pradeda „džiaugtis“, atseit, kaip puikiai tu tvarkaisi, šaunuolis. Norom nenorom prasideda sąmoninga analizė: ar tikrai aš šaunuolis, ar tikrai gerai tvarkausi… Galiausiai tai sukelia vidinį konfliktą, viskas išplaukia į paviršių ir destabilizuotas žmogus praranda pinigus, pinigų šaltinį, įgūdžius, sugebėjimus.

Iš esmės, nužiūrėjimas – tai žmogaus užkabinimas ant kabliuko per jo norus. Ir tų norų blokavimas ar suardymas per vidinį konfliktą. Kažkas panašaus, kaip pasakyti metančiam svorį, kad jam kažkas blogai gaunasi, ir svorio numetė ne per daugiausia, ir apskritai niekais užsiima. Išprovokuojamas vidinis konfliktas, kadangi labai dažnai antsvoris maskuoja įvairias psichologines traumas, baimes, nepasitikėjimą savimi. Paprastai po tokio įvykio žmogus puola valgyti, jis gali viską mesti pusiaukelėje, ypač jeigu tokių „geranorių“ pašnekovų daug. O šiaip žmonės, kurie neturi jėgų suimti save į rankas, trokšta sužlugdyti metančio svorį žmogaus pastangas ir priversti jį tapti tokiu, kaip ir jie patys.

Čia dar galima pridurti ir santykių, partnerių, darbo, pomėgių negeras pagyras. Rezultatai tie patys: santykiai suyra, darbas labai greitai pradeda tiktai galvos skausmą kelti, pomėgiai nustoja džiuginti…

Visa tai yra išoriškas, aktyvusis nužiūrėjimo būdas.

Kovoti su juo galima labai paprastai. Kaip taisyklė, žmonės su „pikta akimi“ patys turi vidinių konfliktų, kuriuos jie ir „mato“ aplinkiniuose. Jie pavydi to, ko trūksta jiems patiems. Valios jėgos, įgūdžių, žinių, savybių, kurias norėtų patys turėti, bet neturi. Dėl to jie siekia sugriauti ar užblokuoti tai pas kitus žmones, tikėdamiesi, kad iš tų griuvėsių bent kažkokia dalelė teks jiems.

Kad apsigintume, reikia paprasčiausiai veidrodiškai atspindėti jų elgesį. Jie jums apie išvaizdą, jūs jiems – apie sveikatą, jie apie sveikatą, jūs jiems – apie santykius. Kol jų pačių vidinis konfliktas neišplauks į paviršių. Baigsis tuo, kad jų negatyvus jums pasiųstas impulsas sugrįš pas juos pačius.

Yra dar viena nužiūrėjimo forma, ne tokia akivaizdi. Ji yra pasyvi ir kur kas sunkesnė. Kai nužiūrimi ne patys norai, o planai ir perspektyvos. Kad galėtų nužiūrėti, žmogus turi daugmaž pažinti aukos vidinį pasaulį, jos charakterį, įpročius. Daroma tai užmaskuotai, nepastebimai ir labai subtiliai, kad auka nepastebėtų ir neužsisklęstų nuo „žiūrėtojo“.

Įvairūs patarimai, kurių niekas neprašė, įspėjimai, pamokymai ir būgštavimai – visa tai nužiūrėjimo formos.

Labai dažnai mes juos galime pastebėti, kai moterys bendrauja su draugėmis, vyrų tarpe jie žymiai retesni. Draugės mūru stoja viena už kitą, tarp jų vyksta malonus emocinis procesas. Tačiau pakanka tiktai vienai iš jų užmegzti perspektyvius santykius, kai antroji (ne visada) pradeda visais įmanomais būdais kliudyti jiems. Daro ji tai tikslingai, tačiau labai atsargiai. Pradeda dalinti patarimus, įspėjimus, prašosi, kad ją užjaustų, kai laimingoji bendrauja su vyriškiu, o ją „palieka vieną“. Visais įmanomais ir neįmanomais būdais geriausia draugė stengsis atsikariauti sau įtakos sferą santykiuose. Ir toji įtaka, kurią ji darys santykiams ateityje, bus ne kas kita, kaip pasyvus nužiūrėjimas.

Tikslas – sugriauti draugės emocinius procesus tuose santykiuose, kadangi harmoningais draugės santykiais su vyriškiu ji visiškai nesuinteresuota, nes taps nebereikalinga. Tuo pat metu „geri“ patarimai neturi sugriauti santykių, nes tokiu atveju draugė ateityje jos daugiau nebeklausys. O štai išlaikyti įtampoje vyriškį stengsis abi, kadangi jis neturi pilnos ir besąlygiškos įtakos savo partnerei ir jos draugei. Vadinasi, draugės patarimai jį erzins, tuo labiau – neprognozuojami patarimai, ir šitaip bus griaunami arba blokuojami vyriškio emociniai procesai. Pavyzdžiui, kai vietoje romantiško vakaro jis kartu su savo moterimis važiuos gelbėti jos draugės katino.

Pasyvią nužiūrėjimo formą galima stebėti santykiuose tarp tėvų ir vaikų, uošvių, anytų santykiuose su jų vaikais. Paprastai „išmintingas“ uošvės ar anytos įsikišimas pažeidžia emocinę šeimos struktūrą ir išprovokuoja chaosą. Apskritai aktyvus tėvų dalyvavimas jų vaikų šeimyniniame gyvenime praktiškai visada turi nužiūrėjimo elementų.

Pasyvus nužiūrėjimas vyksta ir tada, kai kažkas „stovi už nugaros“ ir įdėmiai stebi dirbant atsakingą darbą. Kaip taisyklė, darbas tokiu atveju krinta iš rankų, nieko nesigauna, viskas gadinasi, lūžta. Kuo galima paaiškinti šį fenomeną? Tiktai nužiūrėjimo mechanizmu.

Kodėl šiandien ofisuose „madinga“ įrengti stebėjimo kameras? Viršininkas, žinoma, nesėdi ir bukai nespokso į monitorių visas 8 darbo valandas. Tačiau darbuotojai jau nebegali sau leisti to, ką leistų be kamerų. Ir tai netgi ne apie „kavos pertraukėles“ ar kompiuterinius žaidimus darbo vietoje. Pats emocinis fonas, esant kameroms, yra visiškai kitas, o paaiškinti tai galima tuo, kad blokuojami darbuotojų emociniai procesai.

Kitas variantas – kai žmogui „pakerpami sparnai“ kandžiomis pastabomis, pamokymais ir patarimais, kurie aktyvizuoja žmogaus savikritiką. Tarkime, vaikinas nori susipažinti su mergina, o jam „draugiškai“ sako: „kur tu lendi, ją tikriausiai tik „tėtukai“ su „Bentliais“ domina“. Pagrindo švaistytis tokiais patarimais lyg ir nėra, vienintelis paaiškinimas – pavydas. Ir nužiūrėjimas, kaip pavydo pasireiškimo forma.

Nužiūrėjimas – tai bet kokio pobūdžio emocinių procesų blokavimas arba sugriovimas. Ir kai tik mes pajuntame emocinį diskomfortą, kai nebegalime reikšti savo emocijų laisvai – tai požymis, kad patiriame nužiūrėjimą iš kažkurios pusės. Už bet kurios situacijos, kai esame priversti eiti į kompromisą, ieškoti „kelių atsitraukimui“, kai gauname ne tai, ko norisi, kai tenka rinktis mažesnį blogį iš dviejų – gali slypėti nužiūrėjimas.

Emociniai procesai, kuriuos paliečia nužiūrėjimas, gali būti ne tik malonūs, reikalingi ir trokštami. Jie gali būti ir nereikalingi, kurių žmogus norėtų atsikratyti, bet negali. Pavyzdžiui, baimė, nepasitikėjimas, gėdos ir kaltės jausmai ir t.t. Ir žmogus labai apsidžiaugs, jeigu šiuos procesus „nužiūrės“ ir sunaikins. Žmonių, kurie gali „nužiūrėti“ neigiamus procesus, norėtų turėti savo aplinkoje kiekvienas.

Šitaip mama gali sunaikinti savo vaiko baimes, draugas palaikys nelaimėje, tėvai išties pagalbos ranką, padės ir nuramins.

Draugystė apskritai remiasi vienu ištisiniu „nužiūrėjimu“ ta prasme, kad vyksta pastovus emocinių procesų naikinimas arba blokavimas. Draugas padės, paguos, patarimą duos, palaikys, pasikalbės, ir problemos tampa nebe tokios sunkios, jas kur kas lengviau išspręsti.

Kartais netgi nieko žmogui pasakyti nebereikia, jam pakanka pačiam išsikalbėti, kad pasidarytų lengviau. Žmogus ėmė ir papasakojo tuo momentu, kaip jam bloga ir skaudu, kaip jį įskaudino, nubaudė, iškeikė. Išsakęs savo problemą, jis užblokavo negatyvias emocijas, pažvelgęs į jas kitomis akimis, ir tasai negatyvus emocinis procesas suiro.

Nužiūrėjimo mechanizmu pagrįstos gausios asmeninio augimo metodikos. Žmonės ateina, atvirai kalbant, tam, kad treninguose „nužiūrėtų“ jų baimes, dvejones, nepasitikėjimą. Kuo didesnę asmeninę energiją turi treneris, tuo ilgiau veiks jo „nužiūrėjimo“ mechanizmas. Treneris dažniausiai įtikina žmogų, kad tasai yra vertas geresnio, kad jis turi daugiau sugebėjimų, o svarbiausia – kad nebijo pasitikėti savimi. Ir viskas gausis. Negatyvūs emociniai procesai blokuojami. Žmonės išeina iš tokių užsiėmimų emociškai pakrauti, pasirengę kalnus nuversti. Ir iš pradžių jiems netgi gaunasi kažką pasiekti. Tačiau netrukus jie vėl patenka į aplinkinių žmonių transliuojamą negatyvą, pastariesiems nepatinka toks „pakylėtas“ žmogus, jam dėl to labai greitai „nusėda baterijos“ ir jis sugrįžta prie to, nuo ko pradėjo. Ir vėl eina gauti porcijos pozityvaus nužiūrėjimo. Treneris nurodys padarytas klaidas, pakraus nauju pozityvu ir viskas kartojasi iš pradžių. Visa tai gali tęstis pakankamai ilgai.

Nužiūrėjimo mechanizmu pagrįstos sektos, finansinės piramidės ir kitokios aferos. Žmogui užblokuoja neigiamus emocinius procesus ir, priešingai, įteigia tikėjimą, kad jis išskirtinis, išrinktasis, unikalus. Pažada „laisvę, lygybę, brolybę“. Ir žmogus užkimba, taškosi aplink save entuziazmu, stengiasi įtraukti ir kitus į aferą, jis pastoviai jaučia pozityvą ir iš anksto mėgaujasi puikiu būsimu rezultatu. Dar truputėlis, dar šiek tiek ir… Ir pabadykite jam paaiškinti, kad jis paprasčiausiai pakliuvo sukčiams į nagus ir jį nugręš iki paskutinio cento – tapsite jo priešu, nuo kurio būtina gintis. Juk jis kuo nuoširdžiausiai tiki, kad atrado kelią, kuriuo eidamas, lengvai ir be rūpesčių nugyvens be galo malonų gyvenimą.

Tik kai manipuliatoriai gaus iš tokio žmogaus viską, ko norėjo, jie paprasčiausiai pradings, palikę adeptą tvarkytis su savo emociniais procesais savarankiškai. Ir tai labai skausmingas procesas.

Labiausiai paplitęs nužiūrėjimas iš visų esamų – tai nužiūrėjimas meilės santykiuose. Kai su mylimuoju būti lengva, jauku ir ramu, kai visos problemos atrodo ne tokios baisios ir neišsprendžiamos. O tai tėra viso labo efektyvus teigiamas nužiūrėjimas. Ir kai būnant greta žmogaus užsiblokuoja neigiami emociniai procesai, kai žmogui gera ir jis jaučiasi laimingas – šitą būseną norisi pratęsti kiek galima ilgesniam laikui. Yra tik vienas „bet“: blokavimas pas partnerius nėra lygiavertis. Pas kažką jis praktiškai absoliutus ir žmogus puola į euforiją, tampa visiškai priklausomas nuo partnerio, praranda adekvatumą, bet užtat neigiami procesai lygūs nuliui.

Pas kitą partnerį emociniai procesai irgi blokuojasi, tik mažesniu mastu, jis išsaugo adekvatumą ir nepamiršta ieškoti kito, patrauklesnio partnerio. Kuris jau jo paties neigiamus procesus blokuos ir griaus. Ir jeigu pirmasis gaus iš santykių praktiškai viską, apie ką svajojo, tai antrasis labai greitai praras susidomėjimą ir santykiai pradės jį slėgti. Pirmasis partneris dažniausiai to nepastebi, jį apėmusi euforija, nors antrasis signalizuoja jam apie tai. Dažniausiai tai baigiasi išsiskyrimu.

Apsaugos nuo nužiūrėjimo nėra. Net jeigu mūsų aplinkoje nebeliks nė vieno negatyviai mūsų atžvilgiu nusiteikusios žmogaus, tai įtakoti žmonių mieste, transporte, parduotuvėse mes negalime. Kaip ir liautis nužiūrinėti kitus. Polinkis į nužiūrėjimą kaip į emocinių procesų blokavimą ar naikinimą užprogramuotas mumyse nuo gimimo.

Dėl to nelieka nieko kito, kaip žvelgti į nužiūrėjimą lojaliai ir nesukti sau per daug dėl to galvos. Mes gyvename ir gyvensime tokiame pasaulyje nuo gimimo iki mirties. O kariauti prieš pasaulį mums paprasčiausiai nesigaus.

Šaltinis