Ar galima išlepinti meile?

Kai kalbu, jog vaikų nereikia muštruoti ir gniuždyti, vadinant tai „auklėjimu“, visada atsiranda žmonių, kurie pradeda aiškinti, kad šitaip vaikus išlepinsime, kad jie atsisės ant sprando ir apskritai. Mes įsitikinę, kad meile galima sugadinti ir išlepinti. Aš irgi kažkada taip galvojau, kol nesupratau skirtumo.

Vaikai išlepinami ne meile. Kai neturime jėgų mylėti, bandome kažkuo pakeisti savo nedalyvavimą mažylio gyvenime. Dovanomis, pataikavimu kaprizams, filmukais ir t.t. Daryk, ką nori, tik nelįsk man į akis. Nelįsk į mano širdį. Kad galima būtų parodyti – štai, aš tave myliu, matai, kokia gera mama, viską tau duodu! Iš šalies tai atrodo labai gražiai, o viduje – tuštuma. Nes duodame materialius daiktus, ir visiškai nenorime duoti kažką iš širdies.

Tai ne meilė, o jos surogatas. Po jo lieka tik meilės alkis, kurio vaikas niekaip negali numalšinti. Jis bando didinti filmukų, dovanų kiekį, dažniau prašo skanėstų ar dar kažko, bet vis tiek lieka alkanas. Ieško būdų patraukti dėmesį, tačiau tai padaryti gaunasi tik isterijomis ir kaprizais – tada jį išties pastebi, tada jis susilaukia dėmesio, tegu ir negatyvaus, trumpalaikio, vos kelioms minutėms. Ir jis įpranta taip gyventi.

Savo vaikuose aš pastebiu, kad „blogai“ elgiasi jie tik tada, kai „atsijungiu“, kai nenoriu ir negaliu atverti jiems savo širdies. Kai bandau tai pakeisti kažkuo kitu – štai tada ir susilaukiu reakcijos. Tada jie savo meilės alkį transformuoja į kaprizus ar dar kažką panašaus.

Meilė – tai ne visaleidžiamumas. Kai mylite, tenka ir ribas nubrėžti, juk ne vien sldainiais vaikus maitiname? Tačiau tai dažniausiai vyksta tarsi savaime. Meilė – tai ne dresiravimas „daryk kaip pasakiau, nes negausi saldainio“. Meilė – kai matai žmogaus, šiuo atveju vaiko, prigimtį ir padedi jam atskleisti geriausias savybes.

Kaip sodininkas – prižiūri augalą, laistai, pridengi nuo vėjo. Nereikia jokių ypatingų žygdarbių ir heroizmo, tiesiog būk greta ir padėk augti.

Tačiau galima ir kitaip – kai beri chemikalus, kad gautum greitą derlių, kai iš kriaušės bandai užauginti obelį, žaloji medį, kad turėtum kuo pasigirti aplinkiniams. Milžiniškas skirtumas. Šiuolaikinis „auklėjimas“ dažniausiai yra būtent toks. Kvadratiniai arbūzai, greitas idealių pomidorų, kurių neįmanoma valgyti, derlius, įvairiausi metodai, kaip kriaušę paversti obelimi. Visa tai neturi nieko bendro su meile.

O išlepinti meile neįmanoma. Joje jau esama visko, ko reikia vaikui. Ji pati savaime vientisa ir „maistinga“. Ji nekenksminga ir netgi atvirkščiai – gydanti.

Šaltinis