Šiuolaikiniams žmogui labai rūpi ekologiškumas. Praktiškai visose srityse – maisto, drabužių, būsto, gamtos. Bendravimas irgi yra šiame sąraše, juk tai labai svarbi gyvenimo dalis. Nors mažai kas apie tai galvoja, kai atsiduria konflikto situacijoje.
Tai ar įmanomas gyvenimas be konfliktų?
Pirmas dalykas, kurį reikia suprasti – bet koks barnis žeidžia. Ir net į pačią mažiausią žaizdelę prasiskverbia nuodingi nuoskaudos bei nepasitikėjimo syvai.
Susitaikę, pajuntame palengvėjimą. Pagaliau pasisekė informuoti apie savo poreikius ir išleisti garą. Tačiau tai – iliuzija. Žeidžiantys žodžiai jau nuskambėjo, o tai reiškia, kad į jūsų bendravimą prasiskverbė nuodai. „Tu man – žiurkianuodžių, o aš tau – šiek tiek cianido” – šitaip kivirčo įkarštyje elgiasi dauguma iš mūsų.
Apsikeisdami priekaištais, kaltinimais, pretenzijomis, manipuliacijomis, mes įsileidžiame į savo santykius skausmą. Ir tik nedaugelis iš mūsų supranta, kad vienintelė išeitis – pačiam tapti taikos faktoriumi. Atsisėsti priešais žmogų ir nuoširdžiai išklausyti, kaip jis jaučiasi, kuo gyvena, ką norėtų pataisyti judviejų santykiuose. O paskui labai sąžiningai, tiesiai ir, svarbiausia, geranoriškai pasidalinti savo pojūčiais.
Gali pasirodyti, kad tai padaryti nėra sudėtinga. Tačiau patikėkite, jūsų Ego vis iš naujo ir iš naujo mėgins įstumti jus į audringą priekaištų srautą, provokuoti jei ne fizinį, tai psichologinį smurtą pašnekovo adresu.
Be empatijos čia neišsiversime. Kai kuriems žmonėms prireikia ne vienerių metų, kad išmoktų vienodai gerai suvokti tiek savo, tiek oponento poreikius. Šių poreikių supratimu grindžiamas nesmurtinis bendravimas.
Kas yra nesmurtinis bendravimas?
Paradoksas – mes žinome visus jame naudojamus žodžius, tačiau nesmurtinė kalba turi sklisti ne iš smegenų, o iš širdies, dėl to kalbėti šia kalba neįpratusiam žmogui iš pradžių labai sunku. Prireiks laiko, kad žingsnis po žingsnio išmoktume nesmurtinio bendravimo kalbą. Tai tas pats, kas mokytis užsienio kalbos – reikalingos žinios, reikalinga praktika. Reikalingos konkrečios pastangos. O kai stengtis nesinori, iškyla klausimas: „Kuriems galams apskritai reikia save keisti, jei galima tiesiog išstumti iš savo aplinkos toksiškus žmones?”
Natūralu, kad mums norisi apsupti save draugais, bendraminčiais, galinčiais įkvėpti ir palaikyti. Tačiau erzinantys žmonės iš tikrųjų yra ne mažiau vertingi mūsų vystymuisi ir tobulėjimui.
Jie tarsi veidrodžiai atspindi mūsų pačių problemiškas vietas. Bendravimo metu mumyse iškyla į paviršių analogiški trūkumai. Gaunasi, kad izoliuodami save nuo tokių „priešų”, prarandame galimybę vystytis ir pagerinti savo gyvenimo kokybę.
Agresiją demonstruojantis žmogus signalizuoja visų pirma apie aštrų meilės deficitą. Ir jeigu atstumsime tokį nusivylusį žmogų, tai darome tai ne iš meilės, vadinasi, tik dar labiau komplikuojame šią būseną.
Sprogimo išvengti galima tik suvokus priežastį, dėl kurios žmogus elgiasi agresyviai. Ir tuo pat metu kontroliuojant savo pačių „atomines bombas”, pavyzdžiui, baimę arba išpuikimą. Tai labai sunkus darbas, tačiau tik pasiryžus jo imtis, galima pakeisti gyvenimo kokybę.
Visada esama rizikos netekti kantrybės, numoti ranka ir grįžti prie kenksmingo įpročio įrodinėti savo teisumą riksmais ir įžeidimais. Tačiau nė vienas žmogus, kuriam pavyko įsisavinti nesmurtinio bendravimo kalbą, neišmainys netgi paties sunkiausio pokalbio į kokybišką barnį. Pradėti „kalbėti širdimi” galima bet kokiame amžiuje. Kol žmogus gyvas, jis turi šansą. Tik mes patys pajėgūs paspartinti permainas į gerąją pusę.
