Ar lengva moterims keistis?

Moteris labai greitai užsidega, ypač naujų žinių ieškojimu ir praktikomis. Tačiau realiai keistis jai labai sudėtinga. Pasvajoti, pajausti įkvėpimą, pagalvoti, kas bus, kai tapsiu tokia – labai lengva ir džiugu. O štai kiekvieną dieną kažką daryti, einant numatyta linkme – neįtikėtinai sunku. Sudėtinga keisti kasdieninius įpročius, veiksmus. Ir būtent todėl moterį sunkiau išgydyti nuo bet kokios priklausomybės formos. Tokia moteriška prigimtis.

Kai man buvo 10 metų, lankiau akrobatiką. Mes pačios sugalvodavome sau numerius, o paskui treniravomės. Kiekviename mano numeryje buvo špagatas. Ir vienoks, ir kitoks, ir dar kažkoks. Tačiau realybėje nemokėjau nė vieno. Ir vietoje to, kad kiekvieną dieną po 40 minučių bent jau bandyčiau tempti raumenis ir artėti prie špagato, svajojau apie tai, kaip staiga jį imsiu ir padarysiu ir tada mano akrobatinis numeris pavyks. Špagato daryti, savaime aišku, taip ir nesigavo. Ir numerio atlikti neišėjo – kokia akrobatika be špagato?

Visa tai labai primena svorio metimą ir lieknėjimą. Susižavėti nauja mitybos sistema, treniruote ar dieta, pasvajoti apie save – tokią visą išgražėjusią, ir netgi kokias tris dienas atlaikyti. O paskui nusipirkti mėgstamą tortuką ir suvalgyti paslapčia vidury nakties. Ir degant iš gėdos praslinkti pro veidrodį, nusisukus nuo jo, kad sąžinė nesikandžiotų. Nes keisti įpročius pernelyg sunku. Tačiau kalta vis tiek liks dieta, kuri nesuveikė. O kas gi daugiau?

Pamenu, kaip pradėjau klausytis paskaitų apie santykius. Oi, kaip teisinga! Ir šitas teisinga! Ir va tas! Ypač, kai pradeda kalbėti apie vyrų pareigas. Su viskuo sutikau, viskam pritariau!

Tačiau vien to fakto, kad įgijome žinių, nepakanka. Reikia juk kažką daryti. Pavyzdžiui, mokytis gaminti. Su meile. O taip tingisi, ir pasiteisinimų nesunku surasti, pradedant „mes juk visos skirtingos, o ką, jei aš ne tokia?“ Aišku, kad ne tokia! Esu iš prigimties aktyvi, ne sriubų virti į šį pasaulį atėjau! Iki šiol, po aštuonerių metų nuo to momento, man vis šmėsteli praeities įpročiai ir polinkiai, kuriuos taip sunku įveikti, ir netgi atrodo, kad visiškai niekas nepasikeitė. Inercija labai stipri, taip ir traukia atgalios į seną gyvenimą.

Moterims labai, labai sunku keistis, pereiti nuo žodžių prie darbų, nuo įkvėpimo prie realių žingsnių. Ir tais mažais žingsneliais įveikti distanciją. Kur jau ten – dažniausiai prie nieko mes nepereiname, o tik ieškome naujų gražių ir įkvepiančių teorijų. Mes visos žinome, kaip turi būti ir kaip teisinga. Kelintą keltis, ką valgyti, kaip bendrauti, kaip santykius kurti. Mes baisiai protingos, visų galų specialistės, visiems paaiškinsime, kaip reikia, pažersime milijonus patarimų, pradedant prekyba akcijomis biržoje, baigiant skylės sienoje gręžimu. Aš jau nekalbu apie visokias psichosomatikas ir kitą psichologinę terminologiją, kurioje praktiškai kiekviena moteris jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Mes maitinamės žiniomis, ko tik neprikimšta gražiose mūsų galvelėse!

Tačiau kiek tarp mūsų yra tokių, kurios realiai visas tas žinias pritaiko ir taip gyvena? Praktiškai, savo patirties dėka yra santykių, sveikatos, motinystės, kokios nors veiklos specialistės? Tokių labai mažai.

Dažniausiai visos žinios iki galo nesuvirškintos. Neišgyventos, nepriimtos, neįsisavintos. Jų tarsi ir esama – štai, guli, imk ir naudokis. Tarsi knyga, kurią jau nusipirkai ir jau jausti, kad viskas susitvarkys. Bet ją juk dar ir perskaityti reikia, lentynoje laikyti nepakanka. Ir ne tik perskaityti, bet ir išbandyti, pritaikyti, kas parašyta.

Mūsų žinios – viso labo gražios teorijos, kurių prisigraibėme iš visų pakampių. Tačiau tada jos išties nieko nevertos, tai tiesiog užkanda smegenims, taip ir netapusi praktika, patirtimi, tikruoju gyvenimu. Užtat mes protingos, klaikiai protingos, ir tai labai glosto mūsų savimeilę. Tai pasakytina apie bet kurią gyvenimo sritį, įskaitant santykius.

Ženkite žingsnį!

Moteris sužino apie savo prigimtį, pareigų pasiskirstymą šeimoje, moteriškas savybes ir vėlgi įkvėptai svajoja. Apie puokštes, švelnius žodžius ir jaukius namus. Viskas būtų puiku, tik svajoja jos tarp išmėtytų po visą butą daiktų ir neplautų lėkščių. Vietoje to, kad atsistotų ir indus išplautų, ir tuo pačiu žengtų žingsnelį link savo svajonės – jaukių namų.

Ji svajoja apie tai, kokia galėtų būti graži, bet taip ir nepasidaro veido kaukės, nenueina pas kirpėją, neperžiūri savo garderobo.

Svajoti paprasčiau. O keistis sudėtinga, galima rasti milijoną priežasčių, kodėl ne aš, ne dabar ir ne tą.

Paskui, kai atsiras pinigų, kai pirmą žingsnį žengs vyras, kai ateis palankus laikas, kai užaugs vaikai, kai išsimokėsiu būsto kreditą. Svajoti apie idealią figūrą paprasčiau, nei atsisakyti cukraus ir pradėti bėgioti. Svajoti apie laimę paprasčiau, negu ieškoti jos savo pačios širdyje. Širdis juk užsidariusi ir ten ne visai švaru – tiek visko prisikaupė!

Užsidėti suknelę ir pasidažyti lengva. Lygiai taip pat lengva dirbtinai šypsotis ir lygiai taip pat dirbtinai „pozityviai“ kalbėti. Lengva ir dirbtinius santykius kurti, kaip iš paveiksliuko, be jokios atsakomybės. Visa tai lengva. Tik ar ilgai išsilaikysime, juk be vidinių permainų – visa tai tėra gražus užsigulėjusios prekės įpakavimas. O keistis viduje – oi kaip sunku, skausminga ir baisu. Ir visada ne laiku.

Atitirpkite!

Sakoma, kad vyras labai tvirtas išorėje ir lankstus viduje, o moteris – priešingai. Labai lanksti išorėje, o viduje – kaip granitas. Jai keistis sunkiau. Kokioje būsenoje užšalo, sulaukusi kokių 7 metų amžiaus, taip ir gyvena visą gyvenimą. Vyrai ilgai analizuoja gautas žinias, tyrinėja, brandina, o paskui – proveržis, šuolis į priekį. Svarbiausia, duoti jam laiko subrandinti šį šuolį. Ir dažniausiai vyras jau niekada nebegrįžta į starto poziciją, jis lekia į priekį didžiuliu greičiu kaip garvežys, kurio neįmanoma sustabdyti.

O moteris gali labai meistriškai suvaidinti, jog tapo kitokia, gali apsimetinėti savaitę, gal net mėnesį. O paskui sugrįžta atgal, nuo ko pradėjo, kokia buvo anksčiau. Nes realiai ji nesikeitė, tik apsimetė. Taip paprasčiau ir suprantamiau. Juk kiekvienoje iš mūsų gyvena mažytė aktorė.

Tai natūralus moteriškos prigimties ypatumas, jo tikslas – padėti išlikti visą gyvenimą tokia, kokią ją sukūrė gamta. Mūsų bėda kita – auklėja mus visiškai kitaip ir dėl to sustingsta visam likusiam gyvenimui mumyse ne prigimtinis moteriškumas, o kažkoks iš chaotiško auklėjimo įgytas jovalas. Dėl to ir tenka brautis per skausmingas džiungles. Sulaukusios 7 metų mes jau nebe tos ankstesnės mergaitės, kupinos meilės ir energijos. Ir visą gyvenimą paskui taip gyvename – suakmenėjusios.

Dėl to moterys dažnai taip įnirtingai ginčijasi, kai kalba eina apie kokius nors gyvenimo pokyčius. Net jeigu su jomis niekas apie tai nediskutuoja. Jos gali apsiputojusios kažkam kažką įrodinėti (o iš tikrųjų – sau pačioms): kalbant apie džinsus ir sijonus, gins mėgstamus džinsus, kalbant apie pareigas, įrodinės, kad niekas niekam nieko neprivalo, išskyrus vyrą, kuris privalo viską, netgi tai, ko iš jo niekas neprašo. Kalbant apie santykius, reikalauja, kad tegu jis pirmas pasikeičia. Nors jeigu jis staiga išties pasikeis, dar ne faktas, kad ir ji ims keistis. Kalbant apie moterų apsinuoginimo kenksmingumą, įrodinės, kad tai ne moterų problema. Turiu krūtis, kam noriu tam ir rodau. Ir t.t.

Viską, kas moterį išmuša iš komforto zonos, reikia tučtuojau paneigti. O kodėl išmuša? Todėl, kad širdis, nežiūrint į visus susikaupusio šlamšto klodus, viską prisimena ir nori sugrįžti į pradinę meilės ir harmonijos su pasauliu būseną. Ji jaučia, kad harmonija slypi kaip tik ten – pagarboje sau, tame tarpe ir per drabužius. Sugebėjime būti švelnia ir lanksčia, gyvenime su mylimu vyru, o ne su viršininku ofise. Tačiau visa tai nauja ir dėl to baisu.

Todėl labai svarbu, kas su moterimi vyksta iki 7 metų amžiaus. Ji juk ateina į pasaulį užpildyta, joje jau esama visko, ko reikia. Tačiau to nesuprasdamos, savo rankomis iš mažyčių deivių nulipdome bala žino ką, darome mergaites „žmonėmis“. Apkrauname tokiais scenarijais ir įpročiais, su kuriais ji gyvens iki senatvės ir kuriuos pakeisti bus labai sudėtinga. Geriau būtų, jei mergaitės „suakmenėtų“ savo pradinėje būsenoje, kai jos dar kupinos meilės ir energijos. Kad joms niekada nereikėtų keisti charakterio. Ir tai labai sudėtingas uždavinys tėvams. Ypač mamoms – juk būtent jos rodo pavyzdį savo mažylei.

Dėl tos pačios priežasties svarbu žinoti, kad keistis bus sunku, tai truks ilgai ir labai dažnai jūs pati save bandysite apgauti – atseit, jau viskas gerai, aš jau ideali arba man to nereikia. Dėl to bus galingi atoslūgiai ir grįžimai į pradinį tašką, liudijantys, jog viduje nieko nepasikeitė, jog tai buvo viso labo vaidyba. Bet jeigu išmoksime išgirsti plonytį širdies balselį, kuris vos girdimas iš po širdį užgulusio šiukšlyno, eiti į priekį bus lengviau. Žymiai lengviau. Jeigu susifokusuosime į savo širdį ir ją išgydysime, keistis bus paprasčiau.

Šaltinis

Sutinku su slapukų naudojimu ir naršau toliau daugiau informacijos

Slapukas (angl. Cookies) – mažas tekstinis dokumentas, turintis unikalų identifikacijos numerį, kuris yra perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matyti jo veiklą internete.

Unikalus numeris identifikuoja lankytojo naršyklę kiekvieną kartą jam apsilankius tinklalapyje. Slapukai neleidžia interneto tinklalapiams įsiminti jokios asmeninės lankytojo informacijos (tokios kaip lankytojo vardas ir adresas), kurį vartotojas galėtų pamiršti įslaptinti. Slapukų visada galima atsisakyti ir išjungti, tačiau tuomet gali neveikti kai kurios puslapio funkcijos.

Jį naudojant tinklalapyje atsimenama informacija apie apsilankymą, pvz., pageidaujama kalba ir kiti nustatymai. Todėl kitas apsilankymas gali būti paprastesnis, o svetainė naudingesnė. Slapukai atlieka svarbias funkcijas. Jų pagalba efektyviau naudojamas žiniatinklis.

Slapukai naudojami įvairiais tikslais, pvz., atsiminti vartotojo saugios paieškos nuostatas, rodyti aktualesnius skelbimus, suskaičiuoti, kiek lankytojų apsilanko tinklalapyje, padėti prisiregistruoti naudoti paslaugas ir apsaugoti vartotojo duomenis.

Uždaryti