Daugumai tėvų tenka smarkiai stengtis bent jau nešauktų ant vaikų, nekalbant apie normalų bendravimą. Tačiau kalbėtis su vaikais visiškai nesudėtinga ir tikrai malonu – jeigu mokame tai daryti.
Nevaisingi pokalbiai
Daugumai tėvų nepatinka, kaip su jais bendrauja jų vaikai. “Jis man nieko nepasakoja! Neatsako į klausimus!”- piktinasi jie. Bet ne tai blogiausia. Kai kurie apskritai nepastebi, kad jų pokalbiai su vaikais neturi jokios prasmės. “Buvai mokykloje?”- “Taip”.- “Na ir kaip?”- “Normalu”.- “Tave kvietė?”- “Ne” Žinoma, tėvams atrodo, kad vaikai jų negirdi, kad reikia šaukti, jog jie sureaguotų.
Vaikai iš tiesų priešinasi pokalbiams su tėvais, jiems nepatinka, kai sakomi pamokslai, kai jų elgesys aptarinėjamas arba kritikuojamas. Jie mano, kad tėvai apskritai daug kalba. Pagaliau vaiko ir tėvų pokalbis labiau panašus į du monologus, kurių vieną sudaro kritika ir pamokymai, o kitą – neigimai ir skundai. Kad neverstų vieni kitų kentėti, tėvams ir vaikams reikalingas kitas tarpusavio santykių tipas.
Viskas turi būti kitaip
Kitas santykių tipas pagrįstas pagarba ir reikalauja, kad supratimas būtų reiškiamas prieš patarimus ir pamokymus. Pavyzdžiui, sūnus labai supyko: jo klasės iškyla atidėta dėl lietaus. Tradiciniai mamos komentarai: “Nėra ko pykti- nieko nepakeisi!”, “Kitą kartą nueisite”, “Na, aš juk nekalta, kad pradėjo lyti, kodėl tu ant manęs pyksti?” Būtų geriau, jei mama vietoj to pagalvotų: “Suprantama, jis labai nusiminė, kad iškylos nebus. Jis nusivylęs. Jis nori šiuo jausmu pasidalinti su manimi ir parodo, kaip pyksta. Jis turi teisę taip reaguoti. Aš padėsiu jam nusiraminti, parodysiu, kad suprantu ir gerbiu jo jausmus”.
Garsiai mama gali pasakyti maždaug taip: “Tu, žinoma, labai nusivylęs?- “Taip”.- “Tu juk taip norėjai eiti į šią iškylą!”- “Savaime suprantama!”- “Skaudu: jau susiruošėme ir staiga pradėjo lyti”.- “Taip… Na, gerai, kaip nors kitą kartą”. Sūnui nėra prasmės pykti ir ginčytis su mama kaip įprastai, juk ji visiškai jį palaiko!
Tokio bendravimo su vaiku nauda akivaizdi. Kai vaikas yra valdomas stipraus jausmo, jis nieko neklauso. Jis negali priimti nei patarimo, nei paguodos, nei kritikos. Jis tik nori, kad būtų suprastas. Tačiau jis negali ir nenori smulkiai paaiškinti savo jausmų, tėvai patys turi juos nuspėti. Kai vaikas jums sako: “Šiandien mokytoja mane barė”, neverta aiškintis smulkmenų. Nereikia jo smerkti: “Turbūt tu to nusipelnei?” Nereikia gailėti: “Vargšelis!”
Tėvai turi jam parodyti, kad supranta, jog jis yra pasimetęs, nuskriaustas, nori atkeršyti. Suprasti, ką jis jaučia, nėra sudėtinga. Tėvai žiūri į vaiką, jo klausosi, o taip pat pasikliauja savo emocine patirtimi. Kiekvienas žino, ką reiškia prie visų gauti pylos. Jeigu tėvai atsakys: “Turbūt tau buvo labai nemalonu” arba “Įsivaizduoju, kaip tu supykai”, tuomet vaikas pamatys, jog tėvai jį supranta.
Stiprus jausmas nepradingsta, kai vaikui sakoma: “Negerai taip pykti”, “Pamiršk, tai menkniekis”. Tačiau jis bus ne toks intensyvus, kai bus užjaustas ir suprastas.
Kalbame naujai
Psichologai duoda keletą bendrų patarimų, kaip pokalbio metu parodyti vaikui, kad jūs suprantate ir gerbiate jo jausmus.
Nuo įvykių prie santykių. Kai vaikas klausia arba pasakoja apie kokį nors įvykį, kartais teisinga atsiliepti ne į patį įvykį, o į su juo susijusius jausmus. Pavyzdžiui, dukra pasiskundė, kad pastaruoju metu dovanų jai dovanojama mažiau, nei broliui. Neverta to neigti, aiškinti, kad brolis vyresnis, ir žadėti atstatyti teisingumą. Vaikus labiau jaudina tėvų požiūris į juos, nei gautų dovanų kiekis ir dydžiai. Tiesiog apkabinkite dukrą ir pasakykite: “Tu bijai, kad tave myliu mažiau, nei brolį? Visiškai ne”. Tuo pačiu išblaškysite jos nuogąstavimus.
Nuo įvykių prie jausmų. Pavyzdžiui, dukra namo grįžo susijaudinusi ir papasakojo, kad jos draugę berniukai pastūmė į balą. Vietoj smulkmenų aiškinimosi galima pasakyti: “Įsivaizduoju, kaip tu supykai,- ir pridėti:- O tu nebijai, kad jie gali ir tave nuskriausti?” Pajutusi mamos užuojautą, dukra greičiausiai ryžtingai atsakys: “Tegul tik pabando!” Jeigu pradėsite pamokslauti arba išreikšite perdėtą susirūpinimą, baigtis gali būti ne tokia sėkminga.
Nuo bendro prie privataus. Kai vaikas įvertina save ir savo galimybes, neverta paprasčiausiai sutikti arba iškart ginčytis. Pasakytą reikia papildyti žodžiais, kurie parodys, kad jūs jį suprantate.
Pavyzdžiui, sūnus sako: “Man nesiseka matematika”. Nieko gero neduos nei graudus patvirtinimas: “Taip, tau ji nesiseka”, nei atkaklus neigimas: “Na, ką tu, ne viskas taip blogai”, nei pamokslavimai: “Jeigu tu daugiau mokytumeisi, reikalai pagerėtų”.
Skubotai suteikta pagalba gali sugriauti vaiko pasitikėjimą savo jėgomis, o po tiesioginės įtakos jis ateityje nenorės jums patikėti savo nuogąstavimų. Į šią frazę geriau būtų taip atsakyti: “Turbūt tu bijai, kad mes tavimi nusivilsime?” Arba taip: “Mes tikime, kad darai viską, ką gali”.
Vaikai dažnai tėvams pareiškia apie savo kvailumą, ir tie puola juos raminti ir perkalbėti. Tačiau priversti vaiką tuojau pat pakeisti nuomonę apie save neįmanoma. Vienas berniukas pasakė savo tėvui: “Suprantu, kad tu nori, kaip geriau, bet aš ne toks kvailas, jog patikėčiau, kad esu protingas”.
Tėvai turi parodyti, kad jie supranta, kokie sudėtingi jausmai slypi už šių paprastų įsitikinimų. “Aš kvailas”.- “Tu iš tiesų manai, kad blogai suvoki?”- “Taip”.- “Tu stipriai dėl to pergyveni?”- “Taip”.- “Tu bijai gauti blogą pažymį ir pasakyti kažką ne taip, todėl stengiesi mažiau atsakinėti?”- “Taip”.- “Žinai, aš visai nemanau, jog esi kvailas. Tačiau tu gali būti kitos nuomonės apie save”.
Po tokio pokalbio vaikas gali pagalvoti: “Mano tėvai mane supranta. Jeigu jie nelaiko manęs kvailu, galbūt iš tiesų taip yra?” Vaikas pajus pasitikėjimą savo jėgomis ir pasistengs tapti tokiu, kokiu jį mato tėvai.
Veidrodis
Žmonės retai (tame tarpe ir vaikai) kada jaučia vienodai. Jie myli savo tėvus, brolius, seseris, mokytojus, draugus ir tuo pačiu jų nepakenčia. Kaip tėvams ir būtų sunku pripažinti savo vaikų dvigubų jausmų egzistavimą, tačiau reikia tai padaryti. Kad namuose nebūtų nereikalingų konfliktų, vaikai turi žinoti, kad panašūs jausmai visiškai natūralūs ir normalūs.
Reikia juos reikšti balsu, tuo pačiu pripažįstant jų esamumą: “Tu myli savo brolį, tačiau kartais jis tave tiesiog siutina”, “Tu nežinai, ką daryti: gerai būtų nuvažiuoti į stovyklą, bet ir su draugais skirtis nesinori”. Na, o pakenkti santykiams su vaiku gali pasakymas: “Tu pats nežinai, ko nori! Šiandien tau patinka tavo draugai, o rytoj tu jų neapkenti! Kaip nors apsispręsk”.
Vaikams sudėtinga susigaudyti savo jausmuose. Jiems neramu, kad patiria tokias prieštaringas emocijas tų pačių žmonių ir įvykių adresu. Tėvai gali išmokyti juos atpažinti savo jausmus. Kalbėdami su vaiku jūs turite aiškiai įvardinti tas emocijas, kurias jis patiria. Ir pripažinti jo teisę į tas emocijas. Tuomet vaikas turės galimybę savarankiškai išsiaiškinti, kaip jam elgtis toliau. Juk kaip nesvarstyk, tai jo gyvenimas.
