Daug moterų svajoja turėti greta savęs stiprų ir drąsų vyriškį, kad jis priimtų sprendimus, prisiimtų atsakomybę, vestų paskui save. Tačiau vyrai negimsta lyderiais su automatišku atsakomybės už aplinkinius jausmu. Jei tokių ir esama, tai mažuma. O didžiumą savybių vyrai suformuoja savo patirtimi, įveiktais sunkumais, padarytomis klaidomis. Jeigu jiems visa tai leidžiama daryti, savaime aišku.
Gerą lyderį sukuria geri pasekėjai.
Ar galite įsivaizduoti lyderį, paskui kurį niekas neina, kuris neturi pasekėjų? Argi tai lyderis? Lyderis – tai žmogus, kuris veda, ir kuo stabilesnis vedamasis, tuo lengviau lyderiui atverti naujus horizontus, tuo drąsesnis ir ryžtingesnis tampa vedantysis. O jeigu visas jėgas lyderis eikvoja ginčams su vedamuoju, tai jėgų didiems žygdarbiams jau nebelieka.
Įsivaizduokite, lyderis sako: „Šiandien darysime štai tą ir aną”, o pasekėjai jam: „Mes šimtą kartų sakėme, kad šitaip nereikia, kada gi tu mūsų paklausysi? Tai netinkamas sprendimas, kas tu apskritai per lyderis?” Arba pasekėjai paprasčiausiai žiūri su pašaipa ir galvoja „Koks jis kvailys!” Ar panorės vyras ir toliau būti lyderiu tokiems pasekėjams ir apskritai ar panorės būti lyderiu? O mes, moterys, dažnai būtent taip ir elgiamės, kai vyras nutaria priimti kokį nors sprendimą, teisingai?
Taigi, mūsų pirmasis moteriškas uždavinys – tapti geromis pasekėjomis. O tai reiškia – vykdyti vyro prašymus. Ir tegu iš pradžių jums tie prašymai pasirodys kliedesiais, galbūt tai kliedesiai ir yra, tačiau kad vyras tai suprastų, jis turi suklysti. Ir po tos klaidos (jei tik jūs neiškentusi neleptelėsite tradicinio moteriško „Aš gi tau sakiau!”) jis įsisąmonins, kad pasielgė neteisingai ir atsižvelgs į tai ateityje. Taip kaupiama patirtis.
Reikia tikėti lyderio protu.
Kai vyras siūlo mums sprendimus, kurie nesiderina su mūsų pasaulio suvokimu, labai sunku pasakyti „Gerai, taip ir pasielkime”. Tačiau šios situacijos esmė yra ta, kad mes žvelgiame į pasaulį tik per savo siaurą realybės suvokimą ir niekada nesuprasime, kad vyro sprendimas adekvatus, kol jo nepriimsime ir nepaseksime juo atvira širdimi (o ne su piktdžiugiškomis mintimis, kad tam idiotui vis tiek nieko nesigaus).
Mano tėvas savo laiku daug rizikavo, bandė, mėgino. Ir mama visada jį palaikė. Pirmais kartais nieko nesigaudavo, o kai tėtis pasakė, kad užsiims grūdais ir atidarys kepyklą (pirmą privačią mūsų mieste), daug kas palaikė jį bepročiu, giminaičiai atkalbinėjo, baugino, kad praras pinigus ir įklimps į skolas. Tik mama pasakė „Pamėginkim, aš tau padėsiu, kaip mokėsiu”, ir tėtis nupirko brangius kombainus, traktorius, tai buvo milžiniški kreditai. Jei verslas būtų sudegęs, liktume skolingi visam gyvenimui. Tačiau netikėtai viskas pavyko, mama padėjo tėčiui, niekada nieko nesakė, kai kildavo krizės – ir verslas įsisiūbavo, prasidėjo augimas. Būtent dėka šios veiklos mes pradėjome keliauti ir sulaukusi 14-os aš jau buvau aplankiusi visas Europos sostines. Kitos moterys, netikėjusios savais vyrais ir tėvais, atėmė iš jų tokį šansą. Aš puikiai suprantu, kad tai labai sudėtinga, puikiai žinau, kaip sunku moteriai, įpratusiai pačiai viską spręsti, pasikliauti vyru, kuris dar klys ir klys, tačiau reikalas to vertas. Jūsų laimingas šeimyninis gyvenimas to vertas.
Svarbu didinti autoritetą ir niekada jo negriauti.
Niekas taip nenaikina lyderio autoriteto kaip pasekėjo kritika. Kai apie vyrą blogai kalba kiti žmonės, jis pasirengęs tai kentėti ir eiti toliau, sukandęs dantis, tačiau kai autoritetą griauna kažkas iš artimųjų – tai itin sunkus smūgis peiliu į nugarą bet kuriam vyrui. O tai reiškia, kad aukštai socialiniais laiptais tokia šeima jau neužkops. Ypač tai pastebima vaikystėje, jeigu mama vaikų akivaizdoje kritikuoja vyrą, blogai apie jį šneka… Viskas, galima laikyti, kad vyro Saulė pradėjo blėsti ir iš naujo ją įžiebti kur kas sunkiau, nei užgesinti.
Dar vienas svarbus momentas yra taisyklė „kaip mes klausomės vyro, kaip į jį žvelgiame, taip elgsis su mumis ir mūsų vaikais”, dėl to atkreipkite dėmesį – jeigu vaikai visiškai neklauso, susirūpinkite savo santykiais su vyru. Tai svarbu. O iš kitos pusės, jeigu moteris visokeriopai remia vyro autoritetą, tai ir pati tampa gerbiama vaikų akyse. Kai gyvenau su tėvais, mama visada prie stalo pirmiausiai kvietė tėtį, jis turėjo atskirą lėkštę, ji buvo didesnė už visas kitas ir joje visada buvo skaniausi ir šviežiausi produktai, o paskui maistas buvo dalinamas tarp mamos ir mūsų, vaikų. Aš visada maniau, kad mano tėtis – ypatingas, juk ne šiaip sau mama su juo taip elgiasi. Šis ritualas kiekvieną dieną primindavo, kas namie vadas, kas mus visus maitina ir aprūpina, mes visada labai gerbėme tėtį ir jo klausėme. Štai tokiais nedideliais ritualais moteris sudėlioja prioritetus šeimoje, parodo, kas svarbiausias. Mano senelės šeimoje visi valgė iš vieno didelio dubens mediniais šaukštais, tačiau senelio šaukštas buvo pats didžiausias.
