Puoselėti save reiškia suteikti sau dalykus, kurių jums reikia, o taip pat ir tai, ką jūs suvokiate esant prabanga; leisti sau sėdėti fotelyje ir nedaryti nieko, nors ir žinote, kad yra daugybė darbų, laukiančių jūsų; skirti sau laiko pamirkti vonioje, nors duše išsipraustumėte žymiai greičiau ir sutaupytumėte vandens; apsikabinti pūkuotą pliušinį meškiną ir leisti sau vėl pasijusti vaiku.
Puoselėti save reiškia surasti laiko masažui, pasivolioti paplūdimyje, pagulėti ant žolės, mėgaujantis gamtos pojūčiais ir garsais. Tai reiškia valgyti pilnavertį maistą, aprūpinti kūną fiziniu krūviu ir pakankamai ilsėtis.
Puoselėti save reiškia paversti save labai svarbiu žmogumi savo gyvenime, tokiu, kurį jūs mylite ir norite, kad jis būtų laimingas. Puoselėti save reiškia būti gerai pačiai sau, nematuoti savo pasiekimų efektyvumo skale ir neužsibrėžti sau neįmanomų tikslų.
Puoselėti save reiškia gerbti savo poreikius vienatvei, meilei, draugijai, teisingam darbui, kūrybingumui, poilsiui. Puoselėti save reiškia mylėti save tokią, kokia esate, žinoti, kad jūs tampate tuo, kuo iš tikrųjų esate.
Sėdėdama prie kompiuterio jūs pajuntate skausmą nugaroje ir suvokiate, kad šiandien dar kartą peržengėte savo kūno ribas. Jūsų varikliukas dirbo nuo pusės aštuonių ryto, dirbo visą dieną sustodamas tik tol, kol suvalgydavote vaisių ir išgerdavote stiklinę vandens ar puodelį kavos. Kai pažiūrėjote į laikrodį, buvo jau pusė devintos vakaro ir paklausėte savęs: “Kada gi aš galėjau skirti laiko palepinti save?”
O atsakymas yra labai aiškus. Jūs galėjote sustoti pakeliui į namus ir pasigrožėti saulėlydžiu. Ryte, eidama į darbą, jūs galėjote sustoti gėlių parduotuvėje ir nusipirkti sau gėlių. Jūs galėjote per pietus suvalgyti gaivinančių salotų porciją. Galėjote kelioms minutėms ištrūkti iš darbo ir pagulėti ant žolės, jausdama žydinčių vyšnių ir pienių kvapą. Jūs galėjote atsistoti ir pasirąžyti, pratempti skaudančius nugaros ir kaklo raumenis. Jūs galėjote…
Šie dalykai būtų užėmę tiek mažai “brangaus” laiko, tačiau būtų atgaivinę jūsų jėgas ir energiją. Tačiau jūs dar kartą pajuntate, kad aš leidžiate sau pasinerti į “darymą”, o ne į “buvimą”. Jūs pamiršote sustoti ir pauostyti, kaip gardžiai kvepia žydinčios vyšnios ir laukiate rytojaus, iš tikrųjų nematydama šiandienos.
Mes, žmonės, kartais atimame iš savęs galimybę džiaugtis tuo, kad esame gyvi – pažiūrėti į dangų ir žvaigždes; pasivaikščioti paplūdimiu ir tarp kojų pirštų pajusti smėlio kruopeles; skirti laiko atsipalaidavimui ir džiaugtis savo buvimu.
Juk jūs žinote, kad kiekvienas saulėtekis ir saulėlydis yra unikalūs ir kad kiekvienas jūsų sutiktas žmogus ir kiekvienas išgyventas patyrimas taip pat yra unikalūs. Labai dažnai mes matome tik vakardienos įsipareigojimus, rytojaus reikalavimus ir nepastebime šiandienos grožio. Na ką gi, juk niekuomet ne per vėlu keistis, atleisti sau už gyvenimo nepastabumą.
Daugelis iš mūsų manome, kad yra labai svarbu puoselėti savo “turtą” – mašinas, garso aparatūrą, dviratį, vaikus, partnerį ir t.t. Mes taip pat turėtume puoselėti ir savo kūną, emocijas bei protą. Mes turime atminti, kad mūsų fiziniam ir dvasiniam kūnui reikalinga meilė ir dėmesys, sveikata, gyvybingumas ir gerovė.
Taigi aš baigiu rašyti ir einu palepinti savęs… O kaip jūs? Aš esu įsitikinusi, kad kiekviena ir kiekvienas iš jūsų galite surasti būdų kaip save palepinti ir tuomet per dieną įgyvendinti bent po vieną iš šių sumanymų. Eime pauostyti žydinčių vyšnių… Juk jų žydėjimas toks trumpas…
