Ar tikite savo vyru

Ar tikite savo vyru?

Paskutiniu laiku mano vyras veda daug seminarų, kažkaip jam ėmė tai patikti. Iš mūsų tai reikalauja labai daug energijos. Nervai įtempti, vyro geriau neliesti, kantriai laukiam renginio, užtat paskui jis grįžta laimingas ir kupinas jėgų. Nes jis tai mėgsta, tai jo pašaukimas. Jis gali įkvėpti žmogų dešimt minučių pabendravęs.

Manęs klausia, kaip galiu viena su vaikais, kai vyras išvažiavęs? Kaip viską suspėju padaryti? Net nežinai, ką atsakyti į tokius klausimus. Susitvarkyti namuose su vaikais nesunku. Būna skandalų, isterijų, sudėtingų dienų, tačiau apskritai paėmus – nėra sunku.



Sunku kas kita. Sunku būti tikra žmona savo vyrui. O tai reiškia – tikėti juo.

Netrukdyti jam tobulėti – jam reikia naujų žinių, žmonių, seminarų, bendravimo. Tam jam kartais reikia skristi į Ameriką. Kartą per savaitę – į sostinę. Plius bendravimas internetu. Tai atsieina pakankamai daug pinigų, laiko ir resursų, kuriuos šeima investuoja į vyrą. Ir aš manau, kad tai teisinga. Mokausi netrukdyti.

Kaip tai sudėtinga! Nerėžti savo nuomonės ten, kur ji nereikalinga. Tikėti, pasitikėti. Jeigu jis mano, kad tai svarbu – reiškia, svarbu. Nešykštauti, nesiūlyti kažkur kažką sutaupyti. Nevertinti rezultatų. Tikėti. Kad jeigu jis ten važiuoja, reiškia, taip reikia. Kad jeigu jis išsirinko gerą ir brangią salę savo renginiui – taip reikia. Kad man jis visada teisus. Kad aš visada jį palaikysiu. Ir neabejoti nė sekundei sėkme.

Neseniai jis paklausė, kaip padaryti vyrą milijonieriumi. Neradau atsakyti nieko kito kaip tik „mylėti“. Vyras buvo nelabai patenkintas, laukė kažko praktiškesnio. O man net pridurti nėra ko.

Mylėti – reiškia priimti tokį, koks jis yra. Laikyti pačiu geriausiu. Man jis buvo geriausias ir kai miegojome ant grindų tuščiame nuomojamame bute, ir dabar, kai nuomojamės gerą namą. Prieš daug metų buvo sudėtinga tai suprasti, kai praradom nuosavą butą. Bet jei būčiau supratusi tada… Gal būtume nieko ir nepraradę?

Mylėti – reiškia pasitikėti ir tikėti. Neabejoti, kad jis viską padarys mūsų labui ir atneš daug gėrio ir šviesos pasauliui. Jis turi savo unikalią misiją, ji buvo nulemta, kai jis gimė. Ir beprasmiška jį perdarinėti. Pamenu, kaip kitados bandžiau padaryti jį viršininku, kaip tai buvo kvaila ir beprasmiška. Netgi kenksminga. Juk mes švaistėme laiką, kuriuo jis galėjo užsiimti savo darbu, užuot bandęs daryti kažką sau visiškai svetimo.

Vyras iš tiesų geriau žino, kas yra teisinga. Vyras iš tiesų turi sugebėjimą vesti su savimi žmoną – jei tik ji nesispyrios ir neaiškins, kur reikia eiti. Mes taip siaubingai bijome pasikliauti, kad vyrai nebeturi ko su savimi vestis. Ir pradeda pamiršti, kad tai jų prigimtinė pareiga. Mes nesuteikiam jiems šansų daryti klaidų, aršiai kontroliuojame, kur ir kaip mus veda. O paskui piktinamės, kad nėra kuo pasikliauti. Mes pačios užmušame savo vyrams bet kokį norą tapti mūsų herojais.

Bet jeigu pačios sunaikiname, tai galime pačios ir atgaivinti. Mano vyras ne visada buvo sėkmingas. Ne visada buvo atsakingas ir geras tėvas. Kaip ir aš ne visada buvau švelni ir lanksti kaip kad dabar. Mes keitėmės drauge. Tačiau ne tuo pat metu. Iš eilės. Pradėti vis tiek turi kažkas vienas. Kodėl nepradėjus man? Kodėl nepradėti juo tikėti? Tokį sprendimą priėmiau prieš kelis metus. Ir nesigailiu.

Senovės išmintis byloja, kad geriau netobulai atlikti savo pareigas, negu tobulai – svetimas. Taip ir yra. Mano kaip žmonos pareiga – tikėti ir mylėti. Jo pareiga – keisti pasaulį į geresnę pusę. Įkvėpti. Štai jis ir keičia. Kol verdu kompotus, gulinėju ant sofos su vaikais, maitinu juos, guldau miegoti. O paskui namo grįžta mano herojus, apkabina mus visus, padeda kažką nuveikti namuose, ilgai šneka. Kai jam gerai, jis visada šneka – daug ir linksmai. Apie tai, kaip viskas buvo puiku ir įdomu. O kitaip ir būti negalėjo.

Tikėkite savo vyrais, kad ir kuo jie užsiimtų. Jums jo užsiėmimai gali atrodyti niekai, kvailystės, tačiau platesniu mastu svarbu viskas. Kažkas turi kloti asfaltą, kažkas – virti sriubą, o kažkas turi kitus mokyti. Ir kažkas netgi asfaltą kloja genialiai ir su dideliu malonumu, o kažkam vadovo ir verslininko duona nemiela. Kiekvienam savo. Visi turime susirasti savo nišą pasaulyje ir paversti ją geresne po savęs. Savo širdimis, poelgiais, mintimis.

Moterims paprasčiau, kadangi pradėti mums visada reikia nuo namų ir namiškių. Nuo vyro, kuriuo reikia tikėti, nuo vaikų, kuriems irgi reikia netrukdyti. Nuo tėvų, kuriuos reikia gerbti. O vyrams sudėtingiau. Jiems reikia iškart nerti ieškoti savęs išoriniame pasaulyje. Ir kol jie ten save suras, jausis nevykėliais, neturės ko duoti artimiesiems. Vyrams sudėtingiau, būtent dėl to reikia juos palaikyti ir jais tikėti.

Tikėkite vyrais, jie myli tas moteris, kurios tiki jais labiau, negu jie patys savimi. Prisiminkite Henrį Fordą, kuris dėka savo žmonos tikėjimo ir palaikymo tapo automobilių karaliumi.

Ir tegu jūsų vyras netaps milijardieriumi. Jeigu jis liks patenkintas ir daug pasieks savo sferoje – to visiškai pakaks. Pakaks, kad šeima gyventų be rūpesčių, kad visko užtektų. Ir kad būtų daug jėgų vienas kitam. Tikėkite jais, jiems šito labai trūksta.

Patikėsite – laikui bėgant susilauksite ir to rūpinimosi, apie kurį pačios svajojate. Bet kokios pastangos, bet koks pasiaukojimas apdovanojamas norų išsipildymu.

Šaltinis