Ar tikrai šito norite

Ar tikrai šito norite?

Dažnai girdžiu tokius dalykus:

  • Norėčiau keliauti, tačiau trukdo vaikai;
  • Noriu išmokti anglų kalbą, tačiau atmintis jau prasta, laiko nėra, atliekamų pinigų – irgi, vaikų nėra kur padėti;
  • Noriu mokytis, tačiau jau per sena. Ir dar vaikai…
  • Noriu kurti verslą, tačiau neturiu startinio kapitalo, sponsorių ir laisvo laiko;
  • Noriu turėti daug vaikų, tačiau tam reikia auklių, pinigų, kvadratinių metrų ir dar kažko;
  • Noriu numesti svorio, tačiau negaliu, kadangi vyras mėgsta kenksmingą maistą;
  • Noriu naujos suknelės, tačiau neturiu jai pinigų;
  • Noriu užsiimti sportu, tačiau neturiu kur dėti vaikų (vėl tie vaikai!);
  • Svajoju užsiimti mėgstama veikla, tačiau trukdo darbas, tėvai, ir, žinoma, vaikai;
  • Noriu pasisekimo, tačiau neturiu įtakingų giminių, turtingų ir žymių tėvų;
  • Svajoju parašyti knygą, tačiau nėra kada, vaikai;
  • Noriu vaikščioti į bažnyčią ir melstis, tačiau baisu, o ir vaikai trukdo…

Klaikūs sutvėrimai tie vaikai. Užmeti akį į sąrašą – visur jie trukdo, nieko su jais nesigauna. Visos svajonės dėl jų sužlunga. Prisigimdai sau problemų ir viskas – galas tikslams ir svajonėms.



Bet jeigu būsime maksimaliai sąžiningi ir pažvelgsime giliau į save, paaiškės, kad visa tai tiesiog tušti plepalai. Iš tikrųjų niekas nenori to, apie ką čia kalbėjo. Tiesiog plepa, ir ne daugiau.

Kai žmogus realiai kažko nori, jo nesustabdysi. Tai tik tingėjimo, bailumo, pavydo ir kitų ydų pateisinimas.

Pasižiūrėkite internete, kaip sportuoja mamos su keliais mažais vaikais, paversdamos šį užsiėmimą žaidimu ir netgi paversdamos vaikus sportavimo „inventoriumi“. Aš jau patylėsiu apie tai, kad mankštintis galima tada, kai vaikai miega. Paskaitykite istorijas apie tas, kurios kartu su vaikais keliauja, realizuoja save. Nikas Vuičičius, be kojų ir rankų, tapo pasauline įžymybe, vienu geriausių oratoriumi, knygas rašo. Jis rašo neturėdamas rankų, o tūkstančiai sveikų žmonių svajoja parašyti knygą, tačiau jiems trukdo vaikai, darbas, baimės ir kompleksai. Keista, tiesa?

Templ Grendin, moteris, serganti autizmu, aktyviai keliauja su paskaitomis po visą pasaulį, kas apskritai beveik nerealu autistui, o ji tai daro. Ir tuo pat metu tūkstančiai žmonių nori lipti ant scenos, tačiau negali net logopedo aplankyti, kad kalbos defektus pakoreguotų.

Merė Key sukūrė milžinišką kompaniją išėjusi į pensiją, iš savo santaupų. Ji buvo jau smarkiai pagyvenusi, tačiau surizikavo senatvei sutaupytais pinigais. Mūsų gi gyvenimas pasibaigia gerokai iki pensijos, sulaukę trisdešimties mes jau bijome kažką keisti.

Stivenas Kovis išėjo iš universiteto, kai jam buvo 50. Jis dėstė visą gyvenimą, buvo gerbiamas, gerai apmokamas. Ir išėjo. Į niekur. Tokiame amžiuje. Iš naujo užstatė namą, kur gyveno devyni jo vaikai ir žmona, ir už gautus pinigus įkūrė kompaniją, kuriai dabar vadovauja jo sūnus. Ir nesutrukdė jam jokie 9 vaikai. Devyni!

Milijonai žmonių tuo pat metu kažko „nori“ drybsodami ant sofos ir nieko nedarydami.

Laisvą laiką sudegina internete ar priešais televizorių, sveikatą susigadina greito maisto restoranuose ir darbovietėje, jėgas iššvaisto kompiuteriniams žaidimams ir socialiniams tinklams. Turėdami begalę šansų priartinti trokštamą tikslą, jie ir toliau dangstosi atsikalbinėjimais.

Yra tūkstančiai istorijų apie žmones, kuriuos karštas troškimas privertė žengti į priekį, nepasiduoti, kristi ir vėl stotis ant kojų. Apie žmones su ribotomis fizinėmis galimybėmis, kurie peržengė visas galimas ribas, padarė tai, kas neįmanoma.

Yra dar vienas motyvuojantis pavyzdys. Kai norite į tualetą – niekas jūsų nesulaikys. Net jeigu tai labai ne laiku, ne vietoje ir jums kažkas trukdo. Štai ką reiškia iš tikrųjų užsimanyti. Kai darote tai bet kokiomis aplinkybėmis, nežiūrint į nieką. Ieškote galimybės padaryti, o ne atsikalbinėjate.

Pasižiūrėkite į mažus vaikus, kol jie dar neužkankinti mūsų pamokslais apie tai, kad daug norėti negalima, kad norėti reikia teisingų dalykų. Jie paprasčiausiai nori ir daro. Ir viskas. O kai nedaro, atvirai prisipažįsta – nenoriu. Ir nėra jokios saviapgaulės, atsikalbinėjimų.

Esu tikra, kad bet kuris žmogus gali surasti galimybių bet kokiam savo norui išpildyti. Bent jau pabandyti. Vieną kartą, antrą, dešimtą. Kai yra noras, kuris įkvepia, kurio neįmanoma nesiekti, atsiranda ir vedantis į jo išsipildymą kelias.

Tačiau taip norėti mes nemokame. Užtat mokame gražiai pasakoti, kurti legendas ir pasakas, kodėl mums nesigauna, kodėl man to pasiekti neįmanoma., ir dėl to nieko nevyksta. O ne dėl to, kad kažkas trukdo.

Kai neturėjau vaikų, buvo tiek daug laisvo laiko! Tiktai kam aš jį naudojau? Įvairiausiems niekams. Lankiausi visose kino premjerose, net jei iš anksto žinojau, kad filmas prastas, žiūrėjau kažkokius serialus ir realybės šou, kalbėjausi su kuo pakliuvo apie ką papuolė. Kaip pasekmė – nieko naudingo tuo laikotarpiu taip ir nenuveikiau. Laikas buvo švaistomas tuščiai, svajonės nepriartėjo.

Dabar kiekviena laisva minutė užpildyta išties svarbiais reikalais, kuriais degte degu.

Iškilo idėja parašyti naują knygą – ir tą pačią dieną jau apmečiau pirmuosius eskizus. Taip, tuo metu turėjau kokių 16 kilogramų naštą, sūnaus pavidalu, bet argi ji galėjo man sutrukdyti brūkštelėti būsimos knygos planą? Žinoma, ne.

Lygiai taip pat skaičiau po redaktūros kitą knygą – su mėnesio amžiaus dukryte ant rankų. Trukdė? Nė kiek. Taip, tekdavo dažniau daryti pertraukas, kartais iš naujo perskaityti jau perskaitytą. Na ir kas?

Mūsų šeima keliauja. 52 šalys per 4 metus. Pradėjome su 2 vaikais, dabar turime jau keturis. Taip, mes kitaip planuojame skrydžius ir maršrutus, nelankome įžymių vietų, kadangi jos mūsų nedomina. Taip, gaunasi brangiau negu keliauti be vaikų. Užtat kelionė su vaikais įgauna visiškai kitą prasmę. Ar trukdo vaikai keliauti? Ne. Kelionės – mūsų aistra ir vienas iš įkvėpimo šaltinių.

Niekas negali mums sutrukdyti.

Tuo pat metu žinau, kad yra daug visko, ko lyg ir norėtųsi, tačiau tame mažai energijos. Dėl to ir laikas skiriamas paprastai kitiems reikalams. Ir štai čia būtų labai naudinga nustoti meluoti sau pačiam ir aplinkiniams. Prisipažinkite sąžiningai – nelabai aš viso to ir noriu. Man ir dabar gera – bent jau naudinga ir patogu. Galbūt tai apskritai ne mano norai, o socialiniai, visuotinai priimti. O gal ir maniškiai, tačiau juos iššaukė krūva kompleksų ir baimių. O gal aš apskritai nemoku norėti, nežinau, ko noriu, griebiu, kas po ranka pasipainiojo, kas patinka kitiems ir bandau pats to norėti. Tik nieko iš to nesigauna, juk tai ne mano.

Ir kai realiai panorėsit, iš visų jėgų – ar svorio numesti, ar knygą parašyti, ar verslą įsteigti, ar į kitą šalį persikraustyti – jūs paprasčiausiai tai padarysite. Surasite galimybę bet kokioje situacijoje ir padarysite.

Galbūt ne iš karto, galbūt prireiks daug laiko. Tačiau padarysite. Štai tada galima bus tiksliai pasakyti – jūs iš tikrųjų norėjote būtent šito. Labai rimtai norėjote.

Šaltinis