Ar turi svajonę?

Skaitydama gerai žinomo šiuolaikinio rašytojo Paulo Coelho „Alchemiką“, gerai įsidėmėjau ne tik jo pagrindinio herojaus, jauno vaikinuko, kelionę beieškant savojo lobio, bet ir arabų pirklio, pas kurį šis jaunuolis beveik metus dirbo, svajonę apie savąją kelionę. Krištolo dirbinių krautuvėlės šeimininkas savo laikinam pagalbininkui papasakoja, jog nuo pat jaunystės labai nori nuvykti į Meką. Tik jam vis esą trūksta arba laiko, arba pinigų.

Jis jau seniai viską kuo tiksliausiai apgalvojęs, iki menkiausių smulkmenų, ir taip tiksliai, kad vaizduotėje gali ne tik matyti paveikslus, jo laukiančius šventajame musulmonų mieste, bet ir girdėti garsus, kuriuos skleidžia maldininkų minia, užuosti kvapus, jausti padais kiekvieną akmenėlį beeinant aplink šventą akmenį.

Ir kaskart, kai tik pasineria į savo svajonę, jį užplūsta palaima ir ramybė. „Bet aš nesirengiu dabar keliauti į Meką“, – galiausiai atsisveikindamas su iškeliaujančiu jaunuoliu prisipažįsta krištolo pirklys. Nes kaipgi po to, grįžus, reikėtų gyventi? Už ko laikytis? Kur tuomet reikėtų ieškoti priebėgos nuo kasdienių rūpesčių?

„Alchemiką“ prisiminiau tuomet, kai vieną dieną paskambino susirūpinusi draugė, neseniai išgyvenusi sunkų laikotarpį dėl artimųjų netekties ir sunkių sveikatos sutrikimų. „Nežinau, ką daryti, – ėmė pasakoti ji. – Vyras, norėdamas padėti man atsigauti, ruošiasi padovanoti brangią dovaną – kelionę po Ispaniją. Automobiliu, aplankant daugybę mažų bažnytkaimių. Apie tokią Ispaniją aš seniai svaičioju, tas tiesa, o ir tuos savo svaičiojimus visiems pasakoju, bet…“ Ji nutyla ir ilgai tyli. „Bet iš tikrųjų tai aš nenoriu ten važiuoti!, – galiausiai kone išrėkia į ragelį. – Ar supranti, kad taip gali būti? Aš gi taip su malonumu svajodavau, ir noriu daryti tai ir toliau, ir dar daug metų… Na kam reikia visa tai sugadinti?“

Garbės žodis, jei ne ta krištolo pirklio istorija, būčiau pamaniusi – kvaiša, ir tiek. Neabejoju, atsirastų, kas pridėtų ir stipresnį žodelį. Taigi – ir kam gi taip „išsidirbinėti“?

Mes susitinkame ir vaikštinėdamos ilgai kalbamės. Apie svajones. Ir apie tai, kaip savo artimiems žmonėms paaiškinti, ką jos mums reiškia. Nes kitaip kartais gali likti labai nesuprastas…

Ne visos svajonės vienodos. Vienų užduotis – pasiekti tikslą, kitų – tiesiog būti svajone. Įgyvendinęs savo svajonę, tas krištolo pirklys iš tiesų būtų netekęs savo svajonės… Mano draugė – taip pat.

Pozityviosios bei praktinės psichologijos specialistai sako, kad svajoti yra būtina, ir pataria kiekvienam turėti bent jau tris norus (galite vadinti juos vizijomis, planais ar svajonėmis):  rytdienai,  artimai ateičiai ir tolimai ateičiai.

Paradoksas, bet iš tikrųjų tai tokie norai reikalingi tam, kad gerai jaustumeisi šiandien. Tam, kad būtum gyvas, judrus ir džiugus. Kad akyse įsižiebtų žiburiukai – apie tokius žmones sakome, kad jie tiesiog švyti arba, kitaip tariant – mato gyvenimo prasmę. Rytdienos norai padeda gerai išsimiegoti ir atsikelti be žadintuvo. Artimiausios ateities vizijos laukia to momento, kai „taps kūnu“. Paprastai tai būna labai realistiški planai, taigi palyginti lengvai anksčiau ar vėliau įgyvendinami. Tai padarę, kuriame kitus, ir gyvenimas juda į priekį. O štai svajonės tolimai, net labai labai tolimai ateičiai taip greit nesikeičia. Tie, kurie jų turi, sako, kad jos atstoja tarsi švyturį jūroje. Bet turi ne visi. Todėl ne visi ir supranta, ką reiškia netekti svajonės. O juk susikurti naują – ne taip paprasta… Kartais atrodo, kad net neįmanoma.

Štai vieno renginio metu susipažinau su gal kokių trisdešimties su trupučiu vyruku, keliautoju entuziastu, išmaišiusiu kone pusę pasaulio. Kadangi nesu abejinga kelionėms, išsišnekame. Prisipažįstu, kad turiu ketinimų aplankyti Tibetą (tuo metu iš tiesų žiūrinėjausi įvairių kelionių agentūrų pasiūlymus). „O, Tibetas! Aš būtinai ten nuvyksiu. Bet ne dabar, jokiu būdu ne dabar! Yra vietų, kurias aplankius jau tiesiog nebelieka kur keliauti, o aš dar noriu pasiblaškyti po pasaulį. Tibeto kalnai… Mano planuose jie tik po kokių penkiolikos metų.“ Tuomet pažiūrėjo į mane kažkaip įtariai, nusišypsojo ir paklausė: „O jūs ar nebijote nuvažiuoti ten per anksti?“

Nežinau, kodėl, gal tiesiog taip susiklostė aplinkybės, bet į Tibetą neišvykau. Nors noras tebeliko gyvas.

Mano draugė į kelionę po Ispanijos kaimelius neišvyko taip pat. Ji ir toliau visur, kur tik gali, savo „šventu laisvalaikiu“, kaip ji sako, ieško nuotraukų ir istorijų apie Pirėnų kalnų bažnytkaimius ir svajoja svajoja… Tik po mūsų pokalbio ji dar nusprendė nepamiršti susikurti labai aiškių vizijų ir artimai ateičiai, ką bekalbėti apie rytdieną. Jomis dalinasi ir su vyru, o šis, apsidžiaugęs, kad tai labai realu ir suprantama, prisideda prie jų realizavimo.

Eglė Masalskienė



Naujienos iš interneto


NAUJAUSI

Atidėto gyvenimo sindromas

"Va, kai užaugsiu, tada prasidės tikrasis gyvenimas". - tokias frazes ir įvairius jų variantus girdžiu vos ne kasdien iš žmonių,…

Penki žmonos vaidmenys

Būti žmona - nelengvas uždavinys. Daug reikia visko žinoti, daug mokėti - tai tikras menas. Išgyventi drauge visą gyvenimą ir…

Neprašykite to, ko patys negalite duoti

Dažniausiai tai vyksta tarp sutuoktinių. Nors pasitaiko ir tarp partnerių, vaikų, draugų, kolegų, praktiškai visuose santykiuose. Kalba eina apie situaciją,…