Ar ultimatumas – veiksminga priemonė siekiant susituokti?

Originalas

Tarkim, kokiai nors merginai pasiperša vaikinas, bet pasiūlymą tuoktis pateikia su ultimatumu. Tai jis padaro po septyneto kaip pora praleistų metų, tačiau būtina paminėti, kad prieš kiek laiko dėl jo paties sulaužytos ištikimybės partneriai buvo atsidūrę ties skyrybų riba. Šiokį tokį ryšį jie ir toliau palaikė tik todėl, kad vis tiek ketino kartu vykti į seniau suplanuotą kelionę.

Likus kelioms dienoms iki išvykimo, vaikinas netikėtai pareikalauja, kad mergina pasirinktų – tuoktis arba galutinai ir neatšaukiamai išsiskirti. Atsižvelgiant į pastaruoju metu ypač pašlijusius jų santykius, toks reikalavimas merginą suglumina, tad ji pasako turinti kiek pagalvoti.

Čia aprašytas scenarijus nėra išgalvotas. Apie taip susikomplikavusią situaciją portalui „HuffPost“ papasakojo viena ją išgyvenusi moteris.

„Pasijutau tarsi pakliuvusi į spąstus, – sakė ji. – Vos likusi viena, tuojau pat apsipildavau ašaromis, nes teturėjau du pasirinkimus – tekėti už jo arba visiems laikams išsiskirti be galimybės likti draugais, nors tada jau 20 metų laikiau jį geriausiu savo bičiuliu.“

Keletą mėnesių jiedu stengėsi apsimesti, kad reikalai juda į gera, tačiau galiausiai, kai vaikinas ėmė darytis dar valdingesnis, poros santykiai nutrūko.

Žinoma, ne visada reikalavimai tuoktis pateikiami taip įžūliai ir skamba taip kategoriškai. Kartais žmones neramina įsivyravęs sąstingis ir jie mano, kad tik pateikdami ultimatumą sugebės išjudinti santykius kaustančius ledus. (Iš karto galima pasakyti, kad tokios viltys bergždžios.) Kai kuriais atvejais ultimatumą galima iš dalies pateisinti konkretaus žmogaus nesugebėjimu bent kiek delikačiau išreikšti savo lūkesčių ir norų.

„Apskritai, ultimatumas nepriveda prie pageidaujamo rezultato, tačiau visos situacija skirtingos“, – sako psichologė, porų santykių specialistė Samantha Rodman.

Portalo „HuffPost“ kalbinti specialistai sutiko paaiškinti, kas priverčia griebtis ultimatumo siekiant susituokti, kodėl tokie reikalavimai paprastai nepasiteisina ir koks elgesio modelis laikytinas veiksmingesniu.

Kodėl noras susituokti kartais išsakomas kaip ultimatumas

Žmonės, kurių išsakomą norą susituokti lydi ultimatumas, klysta, bandydami taip užsitikrinti, kad gaus iš santykių tai, ko nori. Viena vertus, jiems maga susituokti, kita vertus, jie suvokia, kad partneriui reikia šiek tiek laiko, kad apsispręstų. Vis dėlto, kai šios dvi aplinkybės paskatina diktuoti konkrečias sąlygas, gali kilti problemų.

„Manau, jie suvokia, kad reikalavimas tuojau pat duoti atsakymą partnerį gali sutrikdyti, todėl nutaria skirti jam šiek tiek laiko pagalvoti, – sako psichologas Ryanas Howesas, – tačiau, norėdami apsidrausti, jie nurodo datą.“

R. Howesas užsimena ir apie kitą pasąmoningą priežastį ryžtis ultimatumui. Jis įsitikinęs, kad šiaip jau ultimatumas gali rodyti žmogaus vengimą prisiimti atsakomybę už savo paties sprendimus ir norą, kad juos priimtų kitas asmuo.

„Tokie žmonės nori, kad jų partneriai nuspęstų, verta susižadėti, ar ne, o patys pirštis nesiryžta, nes nesugeba pasikliauti savo jausmas ir įvertinti, ką jiems patiems reiškia konkretūs santykiai“, – sako R. Howesas. Kitais žodžiai tariant, ultimatumas gimsta iš abejonių ir signalizuoja apie žmogaus norą išvengti atsakomybės.

„Išsisukinėti nelinkęs individas paprastai žino, ko nori, ir sugeba apie tai pranešti, – sako psichologas. – Toks būdas, aišku, labiau rizikingas, tačiau daug veiksmingesnis.“

„Ką gi daryti, jei norite tuoktis? Galbūt tiesiog pasakyti apie tai partneriui ir pasiteirauti, ko nori jis? – siūlo R. Howesas. – Jei jums bus atsakyta arba partneris paprašys neskubėti, tada juk patys turėsite nuspręsti, ar išsiskirti, ar tęsti santykius, žinant, kad po šešių mėnesių gal ir susižadėsite, o galbūt to nenutiks niekada.“

Vadinasi, tiesus klausimas gali reikšti būtinybę patiems apsispręsti dėl santykių ateities, jei partnerio atsakymas nebus teigiamas.

„Norite laukti? Jei taip, laukite, bet žinokite, kad šį sprendimą priėmėte jūs, – sako R. Howesas. – Manote, kad geriau skirtis ir pamėginti susibičiuliauti su labiau apsisprendusiu žmogumi? Tada taip ir pasielkite. Juk versdami partnerį priimti sprendimą vien išsisukinėtumėte nuo atsakomybės.“

Kodėl ultimatumas nepasiteisina (bent ne taip, kaip norėtųsi)

Tarkim, imate ir pasakote savo išrinktajam, kad jei iki kitos vasaros jums nepasipirš, tikrai susirasite ką nors, kas būtinai taip padarys. Šitaip, aišku, galite priversti partnerį pasipiršti, tačiau ar tikrai norite, kad kitas jūsų santykių etapas prasidėtų kaip tik taip?

„Niekas nenori pasijusi įbaugintas, – sako S. Rodman. – Tačiau jei paprasčiausiai norite išsakyti savo lūkesčius, pavyzdžiui, ištekėti iki sulauksite 30-ies, arba jaučiate, kad nesusituokus santykiai jums rodosi vis mažiau prasmingi, laisvai galite taip ir pasakyti.“

O ką daryti, išgirdus neigiamą partnerio atsakymą?

„Būkite pasirengę atsisveikinti, – sako S. Rodman. – Nepradėkite manipuliuoti.“

R. Howesas įsitikinęs, kad tuo atveju, jei manote, kad ultimatumas yra vienintelė galimybė pajudėti iš mirties taško, vadinasi, jūsų santykiai iš esmės darosi ydingi. Juk susituokus teks kartu priimti sprendimus, diskutuoti, leistis į kompromisus, o sprendimas tuoktis kaip tik ir yra pirmas atsakingas žingsnis.

„Jei viskas prasidės nuo ultimatumo, kaip manote spręsti tolesnes problemas? – klausia R. Howesas. – Kas nutiks, kai išsiskirs nuomonės auklėjant vaikus, sprendžiant, kiek laiko ir dėmesio derėtų skirti profesinei karjerai, mąstant, kaip paskirstyti pinigus, kokiems daiktams verta taupyti? Tad ar ne geriau nuo pat pradžių kliautis pokalbiais ir kompromisais, užuot smogus it iš patrankos?“

Svarbu atminti, kad tarp norų bei poreikių deklaravimo ir ultimatumo pateikimo yra didžiulis skirtumas. Niekas neprašo atsisakyti to, ką laikote išties svarbiu (šiuo atveju vedybų), tačiau savo lūkesčius turite išsakyti tinkamai.

„Manant, kad santykiai nenutrūks ir tada, jei vedybos neįvyks, būtų sąžininga taip ir pasakyti, – sako S. Rodman. – Ultimatumas negali būti klaidinantis – naudojamas vien kaip priemonė įbauginti, nors jokių drastiškų sprendimų jo neįvykdžius nesiimtumėte.“

Taip pat svarbu nepamiršti, kad tada, jei sulaukęs ultimatumo partneris pasipirš, jus neišvengiamai apims dvejonės ir tam tikras nusivylimas, nes žinosite, kad jis taip padarė užspęstas į kampą.

„Kartais tenka susidurti su klientais, atsiduriančiais tokioje situacijoje dar pasimatymų laikotarpiu. Viskas paprastai baigiasi tuo, kad pasiekę savo žmonės tik apgailestauja“, – sako S. Rodman.

Kaip gi elgtis?

Pasak R. Howeso, užvis geriausia tiesiai šviesiai išsakyti, ko norime. Pateikite savo argumentus: pasakykite, kad būtų neblogai susižadėti iki 33-ejų, nes vaikų norite susilaukti santuokoje. Paklauskite, ką apie tai galvoja partneris. Išklausykite jo nuomonės, o tada patys nutarkite, ar laukti, ar tęsti santykius

„Manau, vienintelis klausimas, kuriuo tokiu atveju verta diskutuoti, yra dviejų asmenų noras susituokti, – sako R. Howesas. – Tiesiog pasakykite: „Norėčiau, kad susituoktume. Ką manai?“ Išgirdę atsakymą, patys spręskite, ką daryti. Laukti, kol kas nors kitas nulems jūsų ateitį, reiškia bejėgiškumą.“

Meskite iš galvos idėjas apie tai, kad pasipiršimas turi būti netikėta ir džiaugsminga staigmena, – toks įmanomas nebent pasakose. Bendra jūsų ateitis – ilgų ir išsamių diskusijų objektas, ir ją aptarti reikia dar gerokai prieš susižadant. Jei jūs arba partneris išties abejoja santykių ateitimi, galbūt vertėtų pasitarti su konsultacijas poroms teikiančiais specialistais, padėsiančiais susigaudyti asmeniniuose jausmuose.

„Idealu, kai pasiūlymas tuoktis yra tik formalumas ir proga švęsti, nes iš tiesų būna pateiktas po rimtų diskusijų ir su ateitimi siejamų lūkesčių aptarimo“, – sako R. Howesas.



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI