Ar verta įsiklausyti į vaiko nuomonę

Svarbus tėvų uždavinys – užmegzti kontaktą su vaiku. Dažnai kalbuosi su dukra, kaip sakoma, „iš dūšios“: domiuosi, ar viskas jai patinka mūsų šeimoje, išklausau nepasitenkinimą, baimes, problemas, pati dalinuosi mudviejų su vyru nerimu ir svajonėmis.

Dideliam mano nustebimui paaiškėjo, kad viena didžiausių jos baimių yra tėvų skyrybos. Dukra mano, kad jeigu mes dažnai barsimės, būtinai išsiskirsime ir atiduosime ją į prieglaudą. Mes niekada neleidome sau kalbėtis apie tokius dalykus, visiškai neaišku, iš kur vaikas prisigaudė tokių minčių. Dukra labai bijo, kad tėvai ją pames, kad ji gali likti nereikalinga.

Visada ją raminu, aiškinu, kad barniai ir problemos kiekvienoje šeimoje – neišvengiamas dalykas, bet mes mylime vienas kitą ir visiškai nesiruošiame atiduoti jos į prieglaudą ar dar nežinia kur. Bandau paaiškinti dukrai, kad netgi tėvams išsiskyrus, vaikas yra kaip ir anksčiau mylimas ir abu tėvai rūpinasi, padeda jam, nepriklausomai nuo aplinkybių.

Panašių problemų turi ir kitos šeimos. Daug vaikų ne visiškai pasitiki tėvais ir galvoja, kad suaugusieji gali juos palikti, pamesti ar atiduoti. Matyt, nežiūrint į visus pokalbius – apie tai, kaip ją mylime ir branginame, baimė likti vienai egzistuoja vaiko pasąmonėje. O yra ir tokių tėvų, kurie specialiai gąsdina vaikus, kad pasiektų savo tikslus, kad vaikai būtų visiškai paklusnūs, jeigu paprasti įkalbinėjimai nesuveikia.

Bet kuriuo atveju, kai norite kažko pasiekti iš vaiko, pagalvokite, ar sąžiningus būdus naudojate. Pamėginkite sugalvoti alternatyvą – sudominkite, o ne gąsdinkite. Ir svarbiausia – išsiaiškinkite vidines priežastis, dėl kurių taip elgiatės su žmogumi, kuris visiškai nuo jūsų priklausomas.

Daug kartų aš pati atsidurdavau situacijose, kai į įkalbinėjimus vaikas bereaguoja ir tekdavo siekti reikalingo rezultato visais įmanomais būdais. Kai eilinį kartą man pavedė prižiūrėti sūnėną, atsirado neatidėliotinų darbų. Paprašiau dukros: „Pažiūrėk pusbrolį“, o ji man – „Nežiūrėsiu“.

Reikėjo sugalvoti bet kokį būdą, kad priversčiau dukrą padaryti, ko man reikia, tačiau, pamąsčiusi apie situaciją, supratau, jog reikia paprasčiausiai išsiaiškinti kame reikalas ir pamėginti išspręsti vaiko problemą. Galiausiai sužinojau, kad sūnėnas „mušasi ir kandžiojasi“. Išsiaiškinti šioje situacijoje geriau, negu barti ar bauginti. Paklausiau, ar buvo atvejų, kai pusbrolis nesipešė.

Problema išaiškėjo akimirksniu: „Jis nesipeša, kai ką nors laužo“ – atsakė dukra. Paprašiau, kad surastų kokį nereikalingą žaisliuką, kad mažyliui būtų kuo užsiimti ir aš atrasčiau laiko savoms problemoms spręsti. Ir išgirdau dukros „gerai“. Paaukoti dvi minutes problemai išsiaiškinti – nieko nekainuoja, o vaikui nepaprastai svarbu, kad jo nuomonė išklausyta!

Daug paauglių trokšta kaip galima anksčiau ištrūkti iš tėvų namų. Ir sulig kiekviena nauja karta problema vis gilėja. Dauguma mamų ir tėvų mano, kad vaikai jiems įsiskolino už tai, kad buvo maitinami ir rengiami.

Man labai įdomu tyrinėti giminiškus ryšius ir giminiškų santykių plėtotę. Mama turi dvi seseris. Pastebėjau, kad jos visiškai neartimos nei viena kitai, nei savo pačių mamai, mano senelei. Bendra pareiga laikoma standartiškas padorumas jos atžvilgiu – materialinė parama, jokios šeimos dvasios, tradicijų, abipusės meilės, tik būtiniausias bendravimas ir bendravimas dėl mamos.

Ir nieko nuostabaus čia nėra. Vaikystėje mergaites rengė, maitino, girdė – svarbiausiu dalyku auklėjant mergaites buvo laikomos materialios gėrybės. O žaidimams, švelnumams ir klausimams egzistavo bendraamžiai ir pačios seserys viena kitai. Mergaitės smaginosi barniais ir tarpusavio santykių aiškinimusi ir netrukdė suaugusiems užsiimti kasdieniniais reikalais. Ir dar močiutė bijojo, kad savo dėmesiu ir švelnumu gali sugadinti mergaites ir paversti jas išlepintomis tinginėmis.

Kai buvau maža, atsitiktinai nugirdau močiutės pokalbį su mama. Močiutė mokė mamą auklėti mus: nenusileisti ir nelepinti, nes, atseit, užaugsime nedėkingomis. Tada aš net nesupratau, kuo nusipelniau blogo elgesio su savimi ir kaip tai susiję su mano požiūriu į mamą ateityje.

Gaila, bet mano mama perėmė senelės patirtį ir visą gyvenimą laikėsi jos taisyklių. Ji visada teisino savo klaidas tuo, kad mes priversdavome ją taip elgtis ir apkaltindavo mus bet kokiose situacijose. Mudvi su seserimi turėjome viską daryti taip, kaip reikėjo tėvams. Mūsų nuomonė niekam nebuvo įdomi, išskyrus mus pačias. O apie tai, kad tėvams viskas klojasi gyvenime lygiai taip pat ir kuo tai baigėsi – mama ir tėtis niekada nesusimąstė.

Labai norėčiau išvengti artimų žmonių klaidų ir išauklėti savo dukrelę visiškai kitaip, noriu likti jai drauge visam gyvenimui. Tikiu, kad su mumis elgiamasi taip pat, kaip mes elgiamės su kitais. Šios taisyklės stengiuosi laikytis ir santykiuose su vaiku. Ir man, ir jai reikia tuo pat metu ir dėmesio, ir asmeninės erdvės. Mes turime ir privalumų, ir trūkumų – ir jeigu visa tai turėsime galvoje, galima gyventi išties taikiai ir ramiai. Svarbiausia gerbti savo vaiką ir elgtis su juo taip pat, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI