Ar žinote, kas svarbu žmogui, kurį paliko?

Neskaitant tonos saldumynų, litrų alkoholio, kalno popierinių servetėlių ašaroms šluostytis, tave išklausančių draugų ir kad jis/ji prasmegtų, kad jį/ją kur kosminio masto katastrofa užgriūtų, bjaurybę neraliuotą, kuris/kuri mane paliko?

Svarbu susigrąžinti sau teisę daryti sprendimus.

Kai tave palieka – pavirsti objektu, iš kurio visiškai atimta galimybė kažko imtis. Už tave jau viską nusprendė, tavęs nepasiklausė, tau paprasčiausiai pranešė, kad nuo šiol bus štai taip.

Ir nieko negali padaryti, visiškas bejėgiškumas. Siaubingas jausmas, nepakeliamas, psichika bando su juo susidoroti, skatina veikti.

Dėl to palikti žmonės bando susigrąžinti buvusius, persekioja juos, aiškinasi santykius, pasiaukojančiai sprendžia jų problemas, net jeigu tai kenkia pačiam. Arba siunta ir keršija. Visa tai išsekina, atima jėgas ir laiką, tačiau vis dėlto sugrąžina gabalėlį savęs – galimybę daryti sprendimus.

Kai reikia tokiam žmogui padėti, aš pradedu nuo tyrimo – ką jis/ji vis dar tebekontroliuoja šioje situacijoje? Paskui galima plėsti kontroliuojamą teritoriją ir ieškoti naujų atramos taškų. Tai duoda taip reikalingą stabilumo atsargą, kurios turėtų pakakti asmenybei performatuoti ir pritaikyti naujai situacijai.

Ką gi daryti, jeigu jus paliko ir jūs dėl to kraustotės iš proto, lakstydami paskui buvusį partnerį?

Pripažinkite tai, kas vyksta. Susitaikykite su realybe. Jis/ji mane paliko. Tai realu.

Įvardinkite savo jausmus. „Aš pykstu, man baisu, aš sielvartauju…“ Vardinkite sąžiningai.

Pripažinkite šiuos jausmus ir leiskite sau juos jausti. Jūsų situacijoje tai visiškai normalu. Ir troškimas atkeršyti, ir baisus pyktis, ir didelė baimė.

Nenormalus tik troškimas nusižudyti. Jeigu kyla toks noras, reikia kreiptis pagalbos. O štai jeigu norisi paskambinti ir pasakyti apie šį norą jam/jai – čia jau šantažas. O jūs – ne savižudis, bet banalus manipuliatorius.

Paklauskite savęs, ko norite. Jeigu atsakyme jo/jos veiksmai yra jūsų laimės pagrindas, pasistenkite „atlipdyti“ tą žmogų nuo savęs. Jeigu nesigauna – reikalinga pagalba iš šalies. Paprašykite jos iš draugų, kurie sutinka išklausyti, užsirašykite pas psichologą, pamedituokite. Nenaudokite psichoaktyvių medžiagų, jos duos laikiną efektą, o jam pasibaigus bus baisus atoslūgis į didžiulę depresiją ir didelį nerimo jausmą.

Užimkite save veikla. Sporto salė, užsienio kalba, remontas, persikraustymas, naujas darbas, generalinis valymas, turistinė kelionė, savanorystė, daržas – kas tik norite, kad tik vyktų veikla ir veiktumėte savo, o ne jo/jos ar jūsų bendram labui.

Išskirkite sau „pusvalandį ašarų“ – laiką, kai galima paliūdėti dėl to, kas įvyko, paverkšlenti, pagailėti savęs. 15-30 minučių per dieną. Įrašykite tai į tvarkaraštį ir vykdykite. O jeigu paliūdėti ir savęs pagailėti užsimanysite kitu laiku, sudrauskite save, priminkite pats sau, kad ašaros numatytos aštuntai vakaro, o dabar nėra laiko.

Ir atminkite – netgi patys pačiausi žmonės į jūsų gyvenimą ateina ir išeina, o save jūs turite tik vieną. Tausokite save.

Šaltinis