Aš gyvenimą tau padovanojau

Įsivaizduokite, kad dovanojate žmogui dovaną. Brangią, vertingą, labai gerą. Žmogus džiaugiasi, dėkoja ir gyvena toliau. Jūs irgi pasidžiaugiate ir gyvenate toliau.

Tačiau palaipsniui jums pradeda brautis į galvą mintys, kad dovana atsiėjo jums pernelyg brangiai. Ir pradedate laukti, kad tasai, kuriam dovanojote, atsakys sava brangia ir vertinga dovana. O dar geriau pateikti jam sąskaitą, atseit, pasižiūrėk, kiek man tai kainavo! Kaip aš dėl tavęs stengiausi! O tu?! Nedėkingas padaras! Aš tau – viską, o tau dėl manęs net smulkmenos gaila! Tu man už tokią dovaną žinai, kiek dabar esi skolingas?!!!

Vargšas apdovanotasis visiškai nesitikėjo tokio posūkio, jis jau nebesidžiaugia jūsų dosnumu. Jis ir įsivaizduoti negalėjo, kad už dovaną teks užmokėti. Tačiau jūs jam esate brangus žmogus, labai artimas. Galbūt pats artimiausias. Ir jis patenka į situaciją, iš kurios abi išeitys ne jo naudai: jeigu jis užmokės už dovaną, tai pačiam nieko neliks, o jeigu neužmokės – tai jūs mirtinai įsižeisite. O kaipgi kitaip? Jūs jam – viską, jis jums – nieko!

Situacija bjauri tuo, kad dovanos gavėjui nelieka visiškai jokios išeities. Ir tai labai gyvenimiška situacija, labai dažnai pasitaikantis scenarijus tėvų ir suaugusių, ar dar nesuaugusių vaikų santykiuose.

Žmogus pagimdo vaiką dėl jam vienam žinomų priežasčių. Ir pasirinkimą – turėti vaikų ar neturėti – daro pats. Vaikas čia visiškai ne prie ko. Jis, jeigu galima taip pasakyti, ne laisva būtybė pasirinkimo ir sprendimų priėmimo prasme. Tačiau gali taip atsitikti, kad tėvams vaiką auginti sudėtinga (ir taip iš tikrųjų yra), ir tėvai užsimano kokių nors bonusų už savo darbą. Ir kažkodėl nusprendžia, kad tuos bonusus jiems turi išmokėti vaikas, kartais net trejų metukų nesulaukęs. Juk aš tau „gyvybę padovanojau, o tu…!” Toliau išvardinama, ko vaikas nepadarė ar atvirkščiai padarė, bet negerai. Lūkesčiai, kurių vaikas nepatenkino. Mamai nepadeda, jos problemų nesupranta, kažko nedaro, kažko nesupranta ir apskritai – nedėkingas padaras!

Ir – dėmesio! – kad ateitum pagaliau į protą, še tau sąskaitą už visus mamytės patirtus sunkumus. Ir gyvenk savo gyvenimą taip, kaip nori tavo mamytė. Greta jos, jai ir vardan jos, nes ji tau gyvybę padovanojo.

Visiškai neseniai buvau tikra, kad tai absoliučiai logiškas ir teisingas gyvenimo scenarijus. Net neabejojau jo teisingumu. Kol kartą man į galvą netoptelėjo eretiška mintis, kad kažkas čia negerai… Rezultatas – gyvenu laimingoje santuokoje, turiu du vaikus, mėgstamą profesiją, sėdžiu ir rašau šitą tekstą.

Jeigu šis scenarijus veikia jūsų gyvenime, santykiuose su jūsų tėvais arba jūs suprantate, kad kažką panašaus galvoja jūsų vaikai – dar ne vėlu viską pakeisti.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *