Aš jo neverta. Kas slypi už šių žodžių

Aš jo neverta. Kas slypi už šių žodžių?

Atsakymas į šį klausimą gali šokiruoti daugelį moterų, dėl to nerekomenduoju toliau skaityti toms, kurios vien gailisi savęs ir nepasirengusios negailestingai padirbėti su savo pasąmonės nuostatomis bei programomis.

Taigi, jeigu jau ryžotės tai skaityti, reiškia, pagal nutylėjimą laikysiu jus apsisprendusia giliam atsinaujinimui.

Važiuojam.

Kiekvienas žmogus, kad ir kaip jis slapstytųsi pats nuo savęs, vis tiek žino apie save visą teisybę. Tačiau apsimeta, kad nieko nežino, kadangi vaikystėje, neturėdamas technologijos susidoroti su užplūdusiomis negatyvių emocijų bangomis, įprato slėptis bejėgiškumo, sumišimo ir atbukimo būsenose.

Kelioms sekundėms tiesa apie save atsiveria bet kuriam iš mūsų, o paskui įsijungia apsauga, kuri paverčia mus bukomis aukomis.

Tai ką gi tokio siaubingo moteris žino apie save, jeigu jai šauna mintis: „Aš jo neverta?“

Ji žino, kad yra ta moteris, kuri neša nesėkmes.

Blogiau už tokį žinojimą moteriai būti negali, dėl to ir paprašiau silpnesnio charakterio aukas pasitraukti nuo kompiuterio ar planšetės ekrano.

Moters misija – mylėti ir įkvėpti, atnešti sėkmę savo artimiesiems.

Moters laimė – žinoti, kad ji vykdo savo misiją. O suvokimas, kad „sėkmės ji neatneša“ – didžiulis nusivylimas savo pačios gyvenimu.

Pabandykime išsiaiškinti, iš kur „kojos dygsta“ šitam nenorui atlikti savo misiją, juk kaip jau buvo pasakyta anksčiau, visi mes žinome apie save absoliučiai viską, nors ir apsimetame, kad nieko nežinome.

Išdėliokime viską į lentynėles:

1. Kiekvieną žmogų pagimdo jo mama ir tėtis, kuriuos pagimdė ir išauklėjo jų mamos ir tėčiai. Kitaip sakant, kiekvienam iš mūsų už nugaros stovi tėvo ir motinos giminės.

2. Visų iki mūsų gyvenusių sukaupta patirtis saugoma mūsų genetinėje atmintyje ir tampa tuo, ką priimta vadinti pasąmone. Mes pasąmoningai kartojame savo protėvių elgesio šablonus ir tik sulaukę vidutinio amžiaus o gal jau ir senatvės po truputėlį pradedame suprasti, kad esame tokie patys, kaip ir jie.

3. Jeigu mūsų pirmtakai patyrė skausmą ir netektis, mes pasąmoningai laikome savyje ir šią informaciją.

4. Kadangi moteris atsakinga už emocijas, t.y. tai, kad nematoma ir nepačiupinėjama, o vyrai – už logiką, t.y. matomą ir apčiuopiamą, tai iškart nepastebime, kad būtent moterys įtakoja praeities atsikartojimus ateityje.

5. Moteris jautriai jaučia savo būsenas, savo genetinę atmintį. Tačiau kadangi ji nebuvo savo giminės tragedijų liudininkė, savo protu ji neigia tai, ką jaučia ir slopina svarbią informaciją, ateinančią iš pasąmonės. Ji vadina tai kvailystėmis, kliedesiais. To ją išmokė sociumas.

6. Išorėje pasireiškia tai, ką nešiojamės giliai savo viduje, dėl to moteris tampa vaikščiojančia uždelsto veikimo bomba, aplink ją klostosi situacijos, kuriose atsikartoja praeitis. Kam to reikia? Kad pasąmonėje slypinti informacija prasiveržtų į išorę, kad moteris galėtų įsitikinti, jog jos „kliedesiai“ yra teisybė. Tik šitaip jos protas leis jai suvokti tai, ką kol kas viso labo neaiškiai jaučia.

7. Blaškymasis tarp proto ir iš pasąmonės ateinančios informacijos daro ją nelaiminga ir signalizuoja, kad savo misijos įvykdyti ji negali. Vietoje sėkmės gyvenime savo mylimam žmogui ji paruošė tragiškų praeities situacijų pasikartojimą.

8. Kad išgelbėtų mylimą žmogų ir artimuosius nuo būsimo sielvarto, ji pasidaro išvadą: „Aš jo neverta!“ ir nutaria jį išgelbėti, pasitraukdama iš besimezgančių santykių. Ji uždraudžia sau jį mylėti ir nutraukia ryšius. Šitaip gelbėdama nuo būsimų nesėkmių.

9. Kad išgelbėtų savo psichiką nuo itin žemos savivertės, kad nekiltų minčių baigti su tokiu gyvenimu, moteris teisinasi ir guodžiasi mintimi: „Čia jis toks ožys ir bjaurybė. Susirasiu geresnį“. Ir leidžiasi į aktyvias paieškas, bandydama pasislėpti nuo tiesos apie save, nuo savo genetinės atminties.

10. Sulaukusi kokių 35-40 metų, ji pavargsta pati nuo savęs ir arba galutinai savimi nusivilia, prasigerdama, susirgdama, tapdama visiems prieinama, ar mirdama, arba, įveikusi savigailą, pradeda dirbti su savo giminės scenarijais ir programomis.

11. Gaila, bet visų žmonių giminės istorijoje pilna tragiškų siužetų ir kiekvienas epizodas prašosi į paviršių, stengiasi ištrūkti iš pasąmonės į sąmonę.

Pripažinkite tiesą apie save, šalia esant partneriui

Kalbėkite apie tai, ką jaučiate, nepriekaištaudami kitam žmogui dėl savo būsenos. Kalbėkite apie save. Senovės išmintis byloja: moteris turi du slaptus neįveikiamus ginklus: priekaištus savo pačios adresu ir ašaras dėl savo netobulumo. Panaudoti šiuos ginklus galima pagal formulę: faktas + priekaištas savo adresu + nevilties dėl savo netobulumo ašaros.

Pavyzdys:

Mielasis, aš pastebėjau, kad tu vis ilgiau užtrunki darbe (faktas). Aš suprantu, kad dėl to kalta ir aš pati. Pastaruoju metu labai nerimauju, esu jau nebe ta nerūpestinga miela mergaitė, kurią kažkada sutikai (priekaištai savo adresu). Ką man daryti? Be tavo pagalbos aš nesusidorosiu. Aš anaiptol ne tokia protinga kaip tu… Padėk man, juk tu viską gali (nevilties ašaros dėl savo netobulumo).

Vyrų prigimtis tokia, kad išvydę bejėgę būtybę, jie persijungia į gynėjo režimą ir norom nenorom pradeda spręsti iškilusią problemą.

Taip kad išeitis egzistuoja. Tik turėkite galvoje, kad amžinai naudoti vieną ir tą patį metodą negalima. Tapti verksne – reiškia išties tapti nevykėle artimųjų akyse. Atsikratykite savigailos ir padirbėkite savo viduje vardan būsimos laimės.

Šaltinis