Aš pats!

Originalas

Ar yra nustatyta riba, kurią peržengęs jis nustoja būti mažu ir tampa savarankišku, suaugusiu?

Galima išskirti keletą svarbių savarankiškumo etapų, kurie tiesiogiai susiję su fiziniu ir intelektiniu vaiko vystymusi, taip pat su santykių kaita su aplinkiniu pasauliu.

Suaugimo etapai

Savarankiškumas kaip asmenybės savybė pradeda formuotis maždaug apie pirmuosius metus, kai mažylis gali judėti ir išlaikyti daiktus, o taip pat apie save pareikšti žodžiais. Kartais šis procesas prasideda anksčiau laiko, o kai kuriais atvejais užtrunka. Kad ir kaip būtų, iš pradžių vaikas savo sėkmę suvokia per savojo “Aš” visumą. Jis nesupranta, kad jam pavyksta “tik” išlaikyti šaukštą arba jis “tik” nuėjo nuo sienos iki kėdės. Ši patirtis suteikia jam teisę nuspręsti: “Aš jau didelis”.

Po to, kai mažyliui pavyko pataikyti šaukštu į burną, jam atrodo, kad savarankiškumą jis gali išreikšti ir kitur, kas žinoma, ne visuomet sutampa su jo realiomis galimybėmis. Tačiau, vadovaudamasis būtent šiuo jausmu, jis bando paimti peilį arba sutvarkyti stalą… ir būna stipriai nusivylęs dėl savo nesėkmių ir jūsų draudimų, juk ką tik jis buvo visiškai didelis, o dabar vėl tapo mažas!

Išmintingi suaugusieji leidžia vaikui eksperimentuoti nepavojingose situacijose, kontroliuodami ne tiek mažylio veiksmus, bet kiek jį supančią erdvę. Jie leidžia jam nubėgti keletą žingsnių, bet neleidžia pradingti iš akių, leidžia valgį ragauti šaukštu, bet atitraukia peilį, leidžia šliaužti po stalu, bet padeda palenkti galvą ir nesusižeisti.

Jeigu mažyliui pavyksta gerai valdyti savo kūną, pirštukai paklūsta, kojos tvirtai ir patikimai laiko, o suaugusieji priima vaiko savarankiškumą, pripažįsta jo teisę klysti, iki trejų metų jis įgaus pasitikėjimą savimi ir suvoks, kad “aš pats – tai gerai”. Vėliau, siekdamas tikslų, mokėdamas susitarti su kitais žmonėmis, jis pasitikės savimi ir jaus malonumą nuo reikalo, kuriuo šiuo metu užsiėmęs.

Tėvų pergyvenimai Nr.1

Dažnai suaugusius gąsdina vaiko bandymai parodyti savarankiškumą. Juos erzina mažylio nerangumas ir tai, kad jam kažkas kaip reikia nepavyksta, o nuo to aplinkui tiek daug netvarkos. Negana to, mažo žmogučio elgesys jiems būna ne visiškai suprantamas: tai jis, kaip suaugęs, tvirtina savo, tai būna visiškai bejėgis prieš paprasčiausią užduotį. Pajutęs tokį požiūrį į save, mažylis gali dėl savo žioplumo ir nepasisekimo pajusti gana stiprų gėdos arba negrabumo jausmą ir atsisakyti bandymų laikytis savo savarankiškumo.

Be to, atkaklūs suaugusiųjų bandymai ištobulinti mažylio veiksmus, padėti jam pasiekti didesnio tikslumo, tvarkingumo, tik apsunkina padėtį, verčia jausti sumišimą ir nerangumą. Jeigu suaugusiojo susierzinimas dar yra lydimas pašaipų ir ironijos, vaikas gali ilgam atsisakyti bandymų veikti savarankiškai.

Tokioje situacijoje kai kurie vaikai nuspręs, kad geriau visam laikui likti mažais, nei girdėti įžeidžiančius tėčio priekaištavimus (“kas per rankos – kreivos, šleivos”), o daugelis iš visų jėgų pasistengs kuo greičiau tapti dideliais ir stipriais. Ir tuo, ir kitu atveju formuojasi vaiko gėdos jausmas dėl nerangumo. Jam gėda “būti mažu”, ir tas jausmas trukdo jam atsiskirti nuo motinos, daro jį labiau priklausomą nuo suaugusiųjų.

Tėvų pergyvenimai Nr.2

Kartais suaugusieji kitaip žvelgia į vaiko savarankiškumo apraiškas. Jie tokie patenkinti, kad mažylis kažką daro pats, jog pasiruošę kuo greičiau patikėti, kad jis “suaugęs”ir suteikti jam gerokai daugiau savarankiškumo, nei vaikas gali išlaikyti. “Mūsų Dariukas toks šaunuolis, jis jau seniai valgo pats!”- didžiuodamiesi sako tėvai.

Tačiau mažyliui svarbu ne tik išreikšti savo savarankiškumą, jam reikia aplinkinių pagalbos ir kartu turėti galimybę pabūti mažu, kad tam tikrą laiką pasišildytų tėvų dėmesio ir rūpinimosi spinduliais. Kitaip sprendimas “aš pats” bus susijęs su tokiu graudžiu išgyvenimu, kaip: “Aš vienas, ir nieko nėra šalia, kas mane pamaitintų, paguostų, paimtų ant rankų, leistų pabūti mažu”. Ir vietoj džiaugsmo ir pasitikėjimo savimi savarankiškumas būna nuspalvintas vienišumo ir beviltiškumo.

Ką galima patarti tokiems tėvams? Sukaupti kuo daugiau kantrybės, nes savarankiškumo periodas gana ilgas ir iš suaugusiųjų visuomet reikalauja aktyvaus dalyvavimo. Reikia ne tik girti ir taisyti vaiką, labai svarbu su juo bendradarbiauti ir jam padėti veiksmu: palaikyti už rankytės, padėti pralįsti po stalu arba užsisegti sagas ar užsirišti raištelius. Tuomet vaiko sieloje susidarys teigiamas tarpusavio santykių su artimais jam žmonėmis vaizdas: “Aš pats, bet mes – kartu, nes mes reikalingi vienas kitam”.

Jeigu suaugusieji bet kokiu būdu bando pakeisti arba pakoreguoti vaiko veiksmus (verčia jį kitaip imti šaukštą, siūlo lipti laiptais taip, kaip jiems atrodo patogiau), tai gali sukelti audringą mažylio protestą. Tam tikrais atvejais jis panorės atsisakyti bandymų įsisavinti pasiūlytą veiklos rūšį ir ilgam maitinimą arba lipimą laiptais perduos suaugusiems. Geriau sulaukti to laiko, kai vaikas šiuos veiksmus atliks įtikinamiau, ir tik po to apmokyti jį patogesnių būdų įjungti šviesą arba flomasteriu brėžti linijas.



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI