Aš stengiausi būti gera

Aš svajojau visiems patikti, gyvenau tam, kad nusipelnyčiau aplinkinių meilę ir pritarimą. Daugiau šito nebenoriu. Visų pirma man norisi patikti pačiai sau, gyventi taikoje ir harmonijoje su savo giliausiomis vertybėmis. Taip, aplinkiniams tai labai nepatogu, tačiau tai pateisinama kaina už teisę būti savimi.

Kažkada norėjau, kad man jaustų dėkingumą. Viską dariau kitiems, gėdinausi pasakyti „ne“. Kaip galima? O dabar griežtai vadovaujuosi savais jausmais ir gerbiu savos asmeninės erdvės ribas. Taip, tai gali atrodyti kaip egoizmas, bet aš geriau nueisiu į suplanuotą manikiūrą nei padarysiu kažką kažkam, ką jis gali pasidaryti pats, bet tiesiog tingi pakelti užpakalį nuo sofos.

Yra, žinoma, ir išimčių. Tačiau jos irgi sąmoningos.

Jeigu aš darau kažką kitiems, tai ne iš baimės, o iš meilės. Tai mano pasirinkimas.

Kažkada maniau, kad gėda gyventi geriau už kitus ir jeigu tau gyvenasi lengviau – tai vienareikšmiškai privalai padaryti laimingais kitus. Atiduoti visus pinigus vargingesniems. Išdalinti drabužius, kurie reikalingi man pačiai. Užleisti daiktus, kurie man patinka. Nieko neprašyti, atsisakyti to, ką man siūlo.

Mano tuometiniame norų sąraše kokių 70% norų buvo susiję su abstrakčiais dalykais, tokiais kaip „taika visame pasaulyje“.

Kodėl?

Todėl, kad pasąmonėje tikėjausi kompensacijos, kurią už tokį pasiaukojimą išmokės man aplinkiniai ir pasaulis. Aš juk tokia teigiama, nieko neprašau sau. Vadinasi, man turi duoti daugiau negu kitiems, juk aš to nusipelniau.

O dabar sukaupiau įžūlumo nebesigėdinti savo norų. Garsiai išsakyti sau ir aplinkiniams savo poreikius. Jeigu man kažką duoda, nesijaučiu įsiskolinusi. Tiesiog priimu. Su nuoširdžiu dėkingumu. Man įkyrėjo apsimetinėti, visų pirma prieš pačią save, kad materialių dalykų man nereikia. Tai netiesa.

Aš noriu gyventi gražiai, komfortiškai, apsupti save puikiais daiktais ir negalvoti, kad šiandien pietums geriau paimsiu tuos produktus, kurie išparduodami su nuolaida.

Man įkyrėjo puošti savo fasadą ir eikvoti begalę jėgų jo priežiūrai. Kai kurie galvoja, kad mano gyvenimas – idealus, tačiau taip tikrai nėra. Aš toks pats gyvas žmogus, kaip visi, aš turiu jausmus, daug kas man nepatinka, aš kenčiu, verkiu ir nemiegu naktimis. Kažkada aš dėl viso šito teisindavausi. Teisinausi, kad man paprasčiausiai pasisekė.

Dabar taip nedarau.

Dabar aš tiksliai žinau, kad tai ką turiu – tai mano sąmoningo pasirinkimo rezultatas. Ir tik aš viena žinau, kiek pastangų kainavo, kad atsidurčiau ten, kur dabar esu. Aš daugiau nebeleidžiu, kad kas nors nuvertintų ir sumenkintų mano rezultatus. Tai mano gyvenimas ir jis man patinka toks, koks yra.

Kažkada norėjau visus išgelbėti, padaryti laimingais. Dabar suprantu, kad permainos – nekomfortiškas ir labai skausmingas procesas ir kiekvienas žmogus pats sprendžia, ar yra jam pasirengęs. Ir niekas neprivalo keistis vien tam, kad būtų man patogiau, kad man nebūtų gėda už savo laimę ir gerovę. Tai tų žmonių pasirinkimas – toliau būti nelaimingais. Ir aš šį pasirinkimą priimu ir pripažįstu. Tačiau sau pasirinkau kitką.

Kažkada buvau įpratusi kentėti. Pakentėk dar truputėlį, priversk save, padaryk tai, kas tau nemalonu. Juk visi taip daro, kuo tu tokia ypatinga, kad darytum kitaip? O dabar aš drąsiai sakau: su manimi taip negalima! Negalima visų pirma man pačiai.

Kažkada nesuteikdavau sau teisės klysti, atsidurti kvailoje, nekomfortiškoje situacijoje, leptelėti kažką ne į temą – visa tai kėlė man didelę baimę. O dabar mokausi suteikti sau teisę įgyti ir tokios patirties. Neklysta tik tie, kurie nieko nedaro.

Anksčiau aš bijojau santykių nutraukimo ir stengiausi išsaugoti ryšius visur, kur tik įmanoma. Tai baisiai vargino, reikalavo labai daug laiko ir dvasinių jėgų. Dabar aš taip nedarau. Dabar suprantu, kad laimingų santykių garantas – pagarba vienas kitam ir vidinės partnerio laisvės gerbimas. Iš pradžių tai sunku ir baisu, užtat tuo puikiau, kai tik atleidi savo geležinius gniaužtus.

Ir su nuostaba pamatai partneryje ne šiaip manekeną ir statistą savo kuriamam scenarijui, o atskirą nuostabią asmenybę, kurie kiekvieną dieną tobulėja, išskleidžia žiedus ir tavo akyse darosi vis gražesnė ir gilesnė.

Kažkada labai norėjau būti teisinga. Maniau, kad tam tikro taisyklių rinkinio laikymasis apdraus mane nuo visų bėdų ir neteisingo pasaulio. Dabar suprantu, kad tai buvo klaida. Gyvenime visada bus pamokų ir išbandymų. Ir jeigu teisingai tas pamokas išmoksime, jos pavirs mūsų resursu.

Kažkada norėjau, kad mane gerai vertintų, pastoviai jaučiau teigiamą atgalinį ryšį, kad mane girtų. Dabar pati mokausi jausti ir suvokti savo vidinę vertę, nepriklausomai nuo išorinių aplinkybių.

Kažkada maniau, kad norint būti sėkminga, visą laiką turiu kažko siekti ir pasiekti. Dabar esu linkusi jaustis laiminga, išlaikant konkrečią būseną.

Kažkada man baisiai rūpėjo, kaip atrodau kitų žmonių akyse. Dabar koncentruojuosi į tai, kiek priimu ir myliu pati save.

Kažkada aš norėjau būti gera.

Dabar aš noriu būti gyva, šiek tiek su „tarakonais galvoje“, kartais aktyvia, o kartais – pritinginčia, gruboka ir šiek tiek rūsčia, kartais – spindinčia ir pati savimi besigėrinčia, o kartais nusiminusia ir pasimetusia.

Aš noriu ne atrodyti, o būti.

Kiekvieną dieną būti gyva, laiminga ir tikra.

econet



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI