Aš žinau, kad tu svajoji tapti idealia. Net jei pati sau neprisipažįsti, tu šito labai nori, šito sieki. Stengiesi daryti viską teisingai, gauti aukščiausius balus. Būti tokia tave išmokė gyvenimas – pirmūne, kuri visada visur pirmauja. Na, beveik visur ir visada – gyvenimas visgi kartais pakiša sunkumų ir visokeriopai stengiasi išsklaidyti švytintį tau virš galvos nimbą.
Aš žinau, kad stengiesi laikytis visų rekomendacijų. Iškart. Iš visų jėgų. Vykdyti jas visu šimtu procentų. Kad garantuotai gautum maksimalų rezultatą ir maksimaliai gerą pažymį.
Reikia anksti keltis? Keliesi ketvirtą ryto, apsipili šaltu vandeniu, kad čia pat vėl neužmigtum. Paskui visą dieną vaikštai knapsėdama nosimi, kadangi nesigauna laiku atsigulti – yra begalė reikalų, darbų ir šiaip nepriimta tavo namuose anksti gultis.
Reikia nustoti valgyti mėsą? Tą pačią dieną jos atsisakai, nesuprasdama, kuo ir kaip ją galima būtų pakeisti. Belieka vien duona, kuri daug sveikatos nesuteikia. Artimieji irgi neskuba pereiti prie tavo dietos, dėl to tau po nosimi pastoviai kvepia kotletai, bekonas ir į jokius tavo argumentus namiškiai nereaguoja.
Reikia nustoti gerti kavą ir arbatą? Nuostabu! Susitaupo nemažai pinigų visų tų kofeinų dėka, tik neaišku, kaip dabar bendrauti su žmonėmis, kurie ateina į svečius ir paprašo arbatos. Išvyti juos, ar kokio galo?
Reikia dėvėti sijoną, atsisakius kelnių? Puiku, išmeti visas kelnes. Tenka mesti ir jogą, nes neaišku kaip kai kurias asanas daryti. O slidės, kaip sako išmanantys žmonės, apskritai ne moteriškas užsiėmimas. Pasivaikščioti dabar išeini labai retai, nes su sijonu šalta. Nes nežinai, kaip reikėtų rengtis žiemą ir visko ten sau nesušaldyti.
Tau labai norisi pagaliau tapti tikra moterimi, perdaryti save, pataisyti. Visos moterys linkusios idealizuoti. Pasaulį, kitus žmones. Ir savo pačių galimybes.
Palūkėk truputėlį. Nusiramink pačiai pradžiai.
Pirmas dalykas – tu jau dabar esi moteris, tikra moteris. Iš esmės tu jau dabar esi nuostabi. Šiandien tau sunku tuo patikėti, ir dėl to reikia kaltinti tavo nuostatas ir įpročius. Primestus iš šalies. Ne tavus. Tačiau tu jau dabar esi moteris. Pati tikriausia. Graži, unikali, nepakartojama.
Antra – apsiramink, tu vis tiek niekada netapsi idealia. Tik vienetai šiame pasaulyje tampa šventaisiais ir mums su tavimi to greičiausiai nenusimato. Šiame pasaulyje nėra nieko idealaus. Idealus tik Dievas, pats pasaulis. O mes – paprasti, žemiški žmonės. Mes klystame, klupinėjame, krintame. Tačiau protingas žmogus nuo neprotingo skiriasi vienu labai svarbiu dalyku – protingas suklumpa, atsistoja ir eina toliau. Eina kaip moka, kaip gali, kiek turi jėgų. Vėl krinta ir vėl atsistoja.
Trečia – tau visai nereikia būti idealia. Tavo žavesys tas, kad esi gyva, tikra, unikali. Taip, kažkuo neideali, bet svarbiausia – kad širdis būtų atvira.
Nes tavo širdis ideali, tobula. Ji turi dvasinę prigimtį, ji priklauso ne šiam materialiam pasauliui ir dėl to – ideali.
Ketvirta – tiesiog eik toliau. Be fanatizmo ir tragedijų. Pamatei priekyje šviesą – eik link jos. Žingsnis po žingsnio. Netgi jei teks žengti du žingsnius į priekį ir vieną atgal. Net jeigu kartais žingsnį į priekį ir žingsnį atgal. Nesvarbu. Kai žengi žingsnį į šviesą, šviesa žangia dešimt žingsnių į tave.
Penkta – kad būtum mylima, nebūtina būti idealia. Ir laimė atitenka ne vien idealioms. Ir pasaulis nereikalauja, kad būtum ideali. Vienintelis dalykas, kurio jam reikia – tavo meilės.
O šešta – turėk galvoje, kad siekti tapti idealia – tai vienas iš puikybės, nesveiko išdidumo ir pasipūtimo pasireiškimų. Kam tau to reikia?
Tau nereikia būti idealia ir akimirksniu maksimaliai realizuoti viso to, kas čia parašyta. Pradėk nuo to, kas arčiausia, paprasčiausia ir suprantamiausia. Žingsnis po žingsnio. Laikui bėgant galbūt užsimanysi didesnio ir tam didesniam jau būsi pasiruošusi, galėsi jam atsiverti.
Ir net jeigu tau kažkas nesigaus, tu vis tiek nebūsi bloga. Patikėk, niekas nespjaudys į tave, pamatę su džinsais ar riebiu sumuštiniu rankoje, niekas tavęs nebars, jeigu šiandien atsikelsi vėliau ir išgersi kavos, užsikąsdama šokoladiniu tortu. Tu turi teisę žengti savo pačios tempu, pati pasirinkdama sudėtingumo lygį. Suklysti, suklupti, atsistoti ir eiti toliau.
Esi nuostabi tokia, kokia esi savo širdies gilumoje. Ir visiškai nereikia savęs perdarinėti. Reikia tik apvalyti visa tai, kas trukdo įžvelgti visą tą grožį, dievišką kibirkštį, slypinčią tavo viduje. Pašalinti viską, kas primesta, prilipo, nereikalinga, atliekama. O tai padaryti visai nesudėtinga, kai jau supranti, kas esi iš tikrųjų.
Esi nuostabi, graži ir unikali siela. Dievo kibirkštėlė. Jo mylima dukrelė. Šviesi. Tyra. Švelni. Mylima.
