Asmeninė erdvė. Ginti ir saugoti

Manęs dažnai apie tai klausia. Visiems įdomu – kaip ginti savo erdvę ir nepažeisti svetimos.

Be to, neseniai atlikau „draugų“ valymą socialiniame tinkle, kuris sukėlė emocijų audrą. Iš pusantro tūkstančio žmonių mano sąraše liko tik 170. Tik tie, kuriuos pažįstu asmeniškai, su kuriais bendrauju ir su kuriais malonu bendrauti.

Šitą idėją davė vyras, jis apskritai panaikino 2500 draugų. Už ką iškart „gavo per kepurę“.

Pagrindinis mano motyvas buvo paprastas – apsaugoti savo asmeninę erdvę. Nes man pasidarė pernelyg sunku atskirti sąraše tuos, kuriems aš galiu parodyti savo nuotraukas su vaikais, nuo tų, kuriems negaliu. Tuos, kuriems galima papasakoti asmenines naujienas nuo tų, kuriems neverta. Aš pavargau filtruoti pranešimų srautą, kad nepražiopsočiau artimų man žmonių gyvenimo įvykių. Man įkyrėjo gauti kasdien po 40-50 žinučių su pagalbos prašymais. Aš juk gyvas žmogus.

Ir ši situacija paskatino mane iš naujo pamąstyti apie asmeninės erdvės ribas. Vis dažniau ir dažniau ši tema išplaukia mano gyvenime. Kuo daugiau viešumo, tuo aštresni klausimai. Neišspręsi problemos – ji dar labiau pagilės. O juk aš tikrai kol kas dar tik mokausi tas ribas nusibrėžti.

Iš pradžių lyg ir nieko baisaus. Ir atsakyti į žinutes galima, ir laiko pakanka, kodėl gi ne? O paskui… Paskui pasipila asmeniniai laiškai į paštą ir socialinius tinklus. Komentarai tinklapyje. Telefono skambučiai. Prašymai pridėti į draugus. Prašymai atsakyti į klausimus. Gaunu kelias dešimtis asmeninių klausimų per dieną. Kiekvieną dieną.

Neatsakysi – reiškia, išpuikai, užrietei nosį. Pašalinsi iš draugų – išpuikai, pasijautei žvaigžde. Pašalinsi komentarus – kaltinimai, kad bijai bendravimo su skaitytojais…

Galiausiai man visa tai tiek įkyrėjo, kad visiškai atsisakiau socialinių tinklų. Sėdžiu sau, knygą skaitau ir prie nieko nelendu. Nerašau nieko naujo tinklapyje. Uždariau žinučių gaviklius. Atsipalaiduoju.

Tačiau tai du kraštutinumai – mėginti atsakyti visiems ir visiems įsiteikti, arba visiškai atsijungti nuo tinklo.

Suradau sau tinkamą balansą nusibrėždama bendravimo ratus. Man šitas Google socialinio tinklo modelis „prigijo“. Dabar turiu pirmą ratą – savo pačius artimiausius žmones – šeimą. Yra antras ratas – draugai, giminaičiai, labai geri pažįstami. Šitos dvi kategorijos ir liko mano drauguose.

Jei atvirai, pasidarė lengviau. Dabar matau, kas vyksta jų gyvenime. Galiu jiems atsakyti, nepražiopsojusi milžiniškame sraute jų pranešimų. Ir tuo pat metu nesuteikiu tuščių vilčių kitiems žmonėms.

Yra ir kitos žmonių kategorijos. Skaitytojai, klientai, bendraminčiai. Džiaugiuosi susitikimais su jais savo viešame puslapyje ir kituose internetiniuose resursuose.

Yra tiesiog praeiviai, kuriems nusišypsau susitikus, ir viskas tuo baigiasi. Yra tie, kurie ieško atsakymų ir atsitiktinai patenka į mano puslapį.

O yra tokių, kurie nori man atiduoti savo naštą ir nerimą. Savo baimes, pyktį, agresiją, neapykantą ir dar daug visko. Savo nepavykusias santuokas, nutrūkusius santykius, nesusiklosčiusius gyvenimus. Jie visa tai atsineša ir savo piktais pranešimais ar komentarais reikalauja meilės ir dėmesio. Užjaučiu kiekvieną tokį žmogų, tačiau nesu pasirengusi imti to, ką jie man duoda. Nenoriu padėti tiems, kurie nepasiruošę padėti patys sau. Juk žmogus, kuris supranta, kad visos problemos slypi jo viduje – jau žengia keliu į išgijimą.

Labai sunku išsiaiškinti internete, kas ką atneša, kieno kokie ketinimai. Dėl to ir atlikau totalinį valymą.

Taip, mano sprendimas ne visiems patiko. Ir tai jau ne pirmas valymas. Pamenu, keli žmonės labai džiaugėsi, kad jų nepalietė ankstesni. Ir sakė, kad tai teisingas sprendimas, taip ir turi būti. Šį kartą pašalinau ir juos, dėl ko susilaukiau begalės kaltinimų „sužvaigždėjimu“ ir „žmonių išnaudojimu“. Nepaisant to, kad niekada su tais žmonėmis nebendravau artimai ir asmeniškai.

Tačiau tai augimo liga. Aš, deja, esu gyvas žmogus ir negaliu persiplėšti į milijonus gabalėlių. Man toli iki Motinos Terezos. Pirmoje vietoje man – vyras ir šeima, apie ką daugybę kartų rašiau. Ir aš nekonsultuoju, kad ir kiek manęs to prašytų. Aš suradau savo pusiausvyrą ir mokausi jos laikytis.

O kokios ribos pas jus?

Yra geras pratimas, padedantis suprasti savo požiūrį į asmeninės erdvės ribas. Nusipieškite savo gyvenimo žemėlapį, kuriame jūs ir jus supantys žmonės – tai valstybės. Visi jūs esate skirtingo dydžio, santykiai tarp jūsų skirtingi. Su kažkuo turite bendras sienas, su kažkuo nesiribojate. Su kažkuo ribojatės vandeniu, per jūras. Su kažkuo galite turėti bendrą zoną – „muitų sąjungą“ aš „Šengeną“. Su kažkuo vizų režimas supaprastintas, o su kažkuo – apsunkintas.

O tada pasižiūrėkite į piešinį ir prisiminkite, kokios buvo sienos prieš, tarkime, penkis metus.

Kartais tai padeda suprasti daug dalykų. Pavyzdžiui:

  • Galbūt prieš penkis metus turėjote daug bendrų, glaudžių sienų ir ryšių, kontaktų ir konfliktų. Ir būtent dėl to jūs dabar pavirtote… sala. Kurios niekas neliečia ir netrokšta užimti. Aš tai vadinu „persisotinimu bendravimu“.
  • Galbūt priešingai – jūs išėjote iš izoliacijos ir ėmėte glaudžiai bendradarbiauti.
  • Galbūt jūsų valstybę pastoviai užgrobia kitos šalys ir jūs nemokate tam priešintis?
  • O gal jūs patys visus aplinkui užkariaujate (sunku tai pripažinti, tačiau kiekvienas žmogus turi šį siekį, tiesiog mastai skirtingi);
  • Galbūt jūs skirstote šalis į sąjungininkes, su kuriomis supaprastinti santykiai ir į priešininkes, nuo kurių tveriatės tvoromis?

Kai pamatysite pagrindinius dėsningumus, bus paprasčiau suprasti, ko siekti: ar mokytis gintis, o gal reikia išmokti gyventi taikiai ir nieko nepuldinėti. Gal reikėtų išmokti megzti santykius, o gal galima leisti sau padaryti pauzę ir pabūti vienatvėje.

Ir atminkite, kad neįmanoma gyventi taip, kad visiems patiktum ir nieko nenuskriaustum. Taip galima visiškai išklysti iš nuosavo kelio ir absoliučiai nieko nepasiekti. Nes neįmanoma patikti visiems. Vis tiek kažkam teks pasakyti „ne“, kažką teks įskaudinti.

Netgi Motina Tereza atsisakydavo dalyvauti demonstracijose prieš karą. Jos pozicija buvo labai aiški – ji sutikdavo dalyvauti tik mitinguose už taiką visame pasaulyje, bet ne prieš karą. Tikriausiai, daug ką tai skaudino. Nors ji yra šventoji.

Pasaulis taps laimingesnis tik jeigu kiekviena atskira šalis suras savo balansą ir taps laiminga. Kol bandome įtikti kitiems, aukodami savo pačių dvasinį komfortą, mes prarandame svarbiausią – save.

Ko ir kada ieškoti?

Asmeninės erdvės pažeidimas visada veda į konfliktus. Tai tiesiog uždelsto veikimo bomba. Jūs aktyvuojate ją tada, kai leidžiate įsibrauti žmogui giliau, nei derėtų.

Įsivaizduokite, kad jūsų širdis – tai namas. Į jį ateina įvairūs žmonės. Kiekvienas jų turi savo tikslą, savus motyvus, poreikius. Kažkas ateina su gėlių puokšte, kažkas su šlamšto krepšiu, kažkas su tortu, o kažkas išvis nesakysiu su kuo.

Ir štai užeina žmogus, jūs pasitinkate jį ant slenksčio. Dabar jums reikia nuspręsti, ar pasirengę jį įsileisti, ir kaip toli?

Jeigu iškart matyti, kad jis atsinešė su savimi įvairiausio purvo, kodėl nepalikus jo ten, kur dabar stovi? Netgi nebūtina jo barti ar pykti ant jo. Galima paprasčiausiai uždaryti duris, prieš tai nusišypsojus ir pasakius „Ne“.

Kažką galbūt įsileisite į svetainę. Puikiai ten pabendrausite. Bet ar būtina po puikaus pokalbio leisti žmogui tvarkytis savo namuose pagal jo nuožiūrą? Juk geras žmogus, pagautas kilnių troškimų, gali ir baldus perstatyti. Lyg ir nieko blogo nepadarys, norėjo padėti. Tačiau jums tai nepatinka.

Kodėl iš karto nenusprendus – kur ir kaip bendrausite? Su kolegomis ir darbuotojais – tik kabinete, kartais prie pietų stalo. Su draugais ir bičiuliais – svetainėje. Su tais, kurie jums priešiški – ant slenksčio. Ir tik tam, kuris jums artimas ir brangus mes patikime raktą nuo namų. Nors ir čia yra viena detalė. Vieną patalpėlę pasilikite tik sau.

Kiekvienas mūsų turi turėti grynai asmeninę intymią erdvę. Netgi ideali moteris ir 3 vaikų mama. Kuo ten užsiimsite – patys spręskite. Galbūt tai bus kūrybinės dirbtuvės ar grožio salonas. Galbūt biblioteka ar spa salonėlis. Jūs pačios sprendžiate, kas būtent bus toje vietoje.

Tai visiškai neprieštarauja mūsų moteriškoms pareigoms, netgi priešingai. Moteris, netekusi asmeninės erdvės, nepadarys laimingais kitų. Kadangi pati širdies gilumoje bus nelaiminga. Pati svarbiausia moters pareiga – tapti laiminga. Tada ji savo šviesa nušvies ir pasaulį, padarys jį geresniu.

Kentėti abstrakčios aplinkinių laimės vardan – blogiausia, ką galite padaryti su savimi ir savo gyvenimu.

Linkiu kiekvienai iš jūsų susirasti asmeninį balansą ir asmeninę erdvę.

Šaltinis