Asmeninė erdvė ir santuoka

Vyras ir moteris susituokia ar tiesiog ima kartu gyventi. Pagaliau viską galima daryti kartu – keltis rytais, ruoštis į darbą, gamintis vakarienę, vedžioti šunį, skaityti ar tiesiog voliotis savaitgalį lovoje. Tačiau realybė yra tokia, kad ilgai tai tęstis negali. Kartas nuo karto norisi vienam pasiurbčioti arbatos, užsiimti namų reikalais ar tiesiog paspoksoti į lietų vienam, nedalyvaujant antrai puselei. Kai ką gąsdina tokia nauja situacija: nejaugi praėjo meilė, nejaugi buitis užmušė jausmus, nejaugi santuoka – tai klaida?

TAI KAS SAVO – VISADA ARTIMIAU

Iš tikrųjų meilė – tai ne absoliutus ištirpimas kito žmogaus asmenybėje, prarandant nuosavą identitetą. Priešingai – sveiki sutuoktinių jausmai kaip tik ir reiškia, kad kiekvienas šeimos narys turi savą laiką ir savą vietą ar erdvę. Visiškai normalu, kai kyla noras pabūti vienam su savimi ar apskritai užsidaryti virtuvėje ar miegamajame ir paskaityti mėgstamą knygą. Ir su draugais kartais norisi pabūti be sutuoktinio palydos, ir į parką nueiti. Tokie norai byloja, kad esate pilnavertė asmenybė, o ne priedėlis prie sutuoktinio ar sutuoktinės.

Taip sutvarkė gamta. Bet koks gyvas padaras turi savo asmeninę erdvę, kuri kitiems yra neprieinama. Pasikėsinimas į tą erdvę yra baudžiamas. Erdvė pažymima ir kiti nerizikuoja pažeisti draudimo. Žmogus šia prasme labai panašus į mažuosius mūsų brolius. Intymioji zona (iki 15 centimetrų) turi likti maksimaliai neliečiama. Jos pažeidimas sukelia susierzinimą ir agresiją. Tačiau be šios individualios erdvės esama dar ir asmeninės psichinės ir fizinės erdvės. Komforto jausmas daugeliu atvejų priklauso nuo to, kiek abi zonos apsaugotos nuo nesankcionuotų pasikėsinimų. Taip kad retkarčiais kylantis noras pabūti vienam, užsiimti reikalais vienam – visiškai natūralus.

TAI IRGI MANO

Taip pat egzistuoja visa eilė vietų ar įpročių, kuriuos žmogus vertina kaip savo asmeninės erdvės dalį. Kažkas mėgsta sėdėti dešiniajame sofos kampe ar ant kairiojo fotelio, kažkas stato puodelį ant komodos kampo ar deda užrašų knygutę ant palangės. Tokios erdvinės „žymos” – pasąmoningas stabilumo siekis, vadinasi, tai ir saugumo, vidinės pusiausvyros siekis.

Psichologai seniai pastebėjo, kad šiuolaikinis žmogus labiau pavaldus tokios žymoms. Anksčiau žmonės gyveno stabilesnėje aplinkoje, neperpildytoje informacija ir žmonėmis. Dabar gi kasdieninės kelionės perpildytame transporte, informacijos srautai ir gyvenimo nepastovumas verčia žmogų kabintis už įpročių ir vietų, kad stabilumo ir ramybės pojūčiai nepažeistų psichinio balanso.

Šio balanso pažeidimas – pavojaus signalas psichikai. O kaip reaguoja žmogus į pavojų? Daugeliu atvejų agresyviai – ima gintis. Ir jokie jausmai, tradicijos ar logikos argumentai čia nepadės. Tai instinkto prerogatyva, o instinktas yra stipresnis, kad ir kaip su juo kovotum. Dėl to neverta stebėtis faktu, kad mylimasis taip aršiai gina savo fotelį ar vietą prie virtuvės stalo.

Tai viso labo siekis išsaugoti asmeninę erdvę. Neverta su tuo kovoti ar „atsitiktinai” naudotis mėgstamu artimo žmogaus puodeliu. Jis supras tai kaip iššūkį ir kovos dėl savo erdvės.

Susitaikykite su tuo, kad ne viskas pas jus bendra, nors ir esate patys artimiausi žmonės pasaulyje. Jūs – antra puselė ir tai reiškia, kad būtent jūs labiausiai vertinate ir gerbiate žmoguje jo asmenybę ir nepriklausomybės pasireiškimus, kurie suteikia abiem galimybę būti laimingiems drauge.

Kitas reikalas, jei kėsinasi į jūsų vietą, mėgina atpratinti jus dėti šukas ant apatinės lentynos ar perdėlioja jūsų daiktus spintoje. Būtina pasikalbėti su žmogumi, paaiškinti, kad visa tai jums reikšminga. Ramiai paaiškinkite, kad jūsų gera nuotaika priklauso nuo to, kiek nekritikuojami jūsų įpročiai. Jeigu žmogus pateikia savus argumentus, pamėginkite paieškoti kompromisinio sprendimo. Jeigu jau antrai pusei taip norisi, kad viskas namie gulėtų savo vietose, tai ant apatinės lentynos galima pastatyti nedidelį dekoratyvinį stovelį šukoms. Jis ir papuoš lentyną, ir viskas gulės įprastose vietose. Pavyzdys su šukomis – vienas iš begalės variantų, kaip sutuoktiniai bendrai sprendžia asmeninės erdvės išsaugojimo problemą.

NELAIMĖS SIGNALAS

Kiekvienas sutuoktinis turi konkrečius įpročius, kurie tam žmogui yra neatskiriama komforto ir gerovės dalis. Santuokoje, žinoma, tenka koreguoti daugumą asmeninių įpročių, ieškoti kompromisinių sprendimų. Tačiau visiškai atsisakyti savęs ar reikalauti, kad kažkas pasiaukotų dėl kito žmogaus komforto – irgi nieko gero.

Būna situacijų, kai asmenine erdve pradedamas laikyti kito žmogaus laisvių ir teisių varžymas. Vyras, keliantis skandalus dėl kreivai pakabinto rankšluosčio vonioje ar žmona, puolanti į isteriją dėl to, kad vyras pasikabino kepurę ant kablio, o ne paslėpė ją garderobe – toks elgesys byloja, kad su jumis gyvenantis žmogus yra arba ne visiškai adekvatus, arba jūsų santykiai patiria krizę, kuri pasireiškia štai tokiomis smulkmenomis.

Pabaigai reikia pažymėti, kad jeigu sutuoktiniai turi pakankamai asmeninės erdvės ir laiko, skirto sau, atmosfera šeimoje taps rami ir džiaugsminga. Po kiekvieno „panirimo į vienatvę” partneriai jaučiasi atsinaujinę. Jų santykiai įgauna šviežumo, juk jie spėjo pasiilgti, kol ilgai mirko vonioje ar važinėjosi dviračiu. Kiekvienas gerbia kito laiką bei norus, juk ir į jo laisvę partneris nesikėsina.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *