Atpirkimo ožys. Kaip ištrūkti iš užburto rato?

Ar pažįstama situacija, kai bandote pakeisti save, savo elgesį, tačiau kad ir ką bedarytumėte, nieko nesigauna? Kaip klausėtės negatyvių atsiliepimų savo adresu, taip ir toliau juos tebegirdite. Ir jei staiga pavyko patenkinti kritikus, iškart iškyla naujų problemų, pasipila nauja kritika ir nauji kaltinimai. Atpirkimo ožio gyvenimas panašus į užburtą ratą, iš kurio beveik neįmanoma ištrūkti.

Žmogus priverstas žaisti savotišką tenisą, atmušinėdamas vis naujus ir naujus artimųjų, giminaičių, kolegų kaltinimus. Neviltis, bejėgiškumas, savęs nuvertinimas, kaltės jausmas, jausmas, kad nepateisinai kitų žmonių lūkesčių, pyktis, noras pasislėpti nuo viso to, tikėjimo savais sugebėjimais praradimas, neviltis, kad nesugebi nieko pakeisti, nenoras apskritai nieko daryti, kad situacija išsispręstų – štai tokią jausmų gamą jaučia atpirkimo ožys.

Atpirkimo ožio vaidmens formavimo mechanizmai slypi ankstyvoje vaikystėje. Šeimoje tai būna vaikas, kurio akivaizdoje vyksta batalijos tarp tėvų, kai tėvai paverčia jį savo santykių aiškinimosi įrankiu. Dar vienas galimas mechanizmas – kai tėvai įžvelgia vaike vien neigiamus bruožus ir pradeda aršiai su jais kovoti.

Nei vaiko nuomonė, nei jo būsena bei savijauta tėvams absoliučiai nerūpi, kadangi kovos prasmė – ne gauti trokštamą rezultatą, o galimybė išlieti negatyvą, kurio prisikaupė kitose tėvų gyvenimo sferose. Vaikas tampa paprasčiausiu žaibolaidžiu tėvų žaibams ir griausmams sugerti. Svarbu pažymėti, kad tokiose šeimose karai vaiko akivaizdoje tampa vieninteliu faktoriumi, kuris vienija šeimą ir ją sutelkia. Visa kita jau atmirė, nuvyto, žlugo.

Vaikas kiekvieną minutę gauna tėvų signalus, tokius kaip:

  • Aš dėl tavęs karjeros atsisakiau!
  • Aš dėl tavęs gyvenau/gyvenu su alkoholiku!
  • Aš per tave sveikatą praradau!
  • Man gėda, kad esi ne toks, kokiu norėčiau tave matyti!

Šitie karai atitraukia tėvus nuo jų pačių problemų, nuo problemų tarpusavio santykiuose ar kitose gyvenimo sferose ir sukoncentruoja visą negatyvo srautą į vaiką. Kitaip sakant, kovos prasmė – ne rezultatas, o pati kova. Jeigu vaikas įsigudrina kažkokiu būdu atitikti tėvų reikalavimus, tuojau pat į paviršių išplaukia nauja tema, dėl kurios prasideda naujos batalijos. Trumpiau tariant, kad ir ką vaikas bedarytų, tėvų jo elgesys nepatenkins niekada.

Dar daugiau – labai dažnai tokie vaikai pasąmoningai sekdami tėvų norais, patys pradeda provokuoti panašius scenarijus.

Ir vaikas tampa auka. Jis neturi galimybės pasitraukti iš žaidimo, kadangi yra priklausomas nuo tėvų: tėvai jį išlaiko, užtikrina jam fizinį išgyvenimą. Išgyventi savarankiškai vaikas neturi jokių šansų. Ir laikui bėgant, jis įpranta prie atpirkimo ožio vaidmens. Augdamas, jau netgi nebando spręsti šios problemos. Jis jaučia bejėgiškumą, kenčia nuo nepilnavertiškumo komplekso, kaltės jausmo ir iš visų jėgų stengiasi užsitarnauti tėvų meilę. Ir kuo labiau jiems paklūsta, išduodamas save ir ignoruodamas savo poreikius, tuo daugiau tėvų palankumo susilaukia. Tiesa, labai neilgam, bet visgi susilaukia. Iki sekančio karto.

  • Iš šių vaikų užauga žmonės, kurie elgiasi su savimi ir aplinkiniais lygiai taip pat, kaip su jais elgėsi tėvai: „Kuo man blogiau, tuo labiau tie žmonės mane vertins”.
  • Jie nesugeba ginti savo pozicijų – „O kam? Vis tiek tai beprasmiška” arba „Kam įdomi mano nuomonė?”
  • Jie paslaugūs ir pernelyg mandagūs – „Aš jokiu būdu nesukelsiu jums nemalonių jausmų. Ir tada jūs galbūt pasakysite/pagalvosite, kad aš geras”
  • Jie jaučiasi kalti ir gėdinasi jau vien to, kad egzistuoja šiame pasaulyje – „Esu kaltas, kad jums blogai greta manęs ir padarysiu viską, kad išpirkčiau savo kaltę”
  • Tokie žmonės linkę bausti save už tai, kad pademonstravo ar patenkino savo poreikius. Ir jei staiga jų gyvenime nutinka kažkas pozityvaus, jie pasąmoningai save baudžia. Rūkymas, alkoholis, apsivalgymas, neprivalgymas, pernelyg dideli fiziniai krūviai, psichosomatiniai susirgimai, panikos atakos, sąmoningas savęs skaudinimas… Ir dar daugybė dalykų, kurie leidžia išpirkti kaltę už tai, kad egzistuoji šiame pasaulyje…
  • Jie yra hiperatsakingi, jaučia, kad visiems aplinkui įsiskolinę ir įsipareigoję – „Turiu padaryti viską, ko jūs paprašėte, kitaip jūs blogai jausitės ir dėl to kaltas būsiu aš”

Dažniausiai tėvai šitaip žaloja savo vaikus nesąmoningai. Ir čia jiems labai svarbu išmokti suprasti savo pačių būsenas, nustatyti savo pačių negatyvių emocijų šaltinius, prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta gyvenime, o nesielgti kaip tas žmogus, kuris, norėdamas išlieti susikaupusį pyktį, spardo šunį ar skriaudžia akivaizdžiai silpnesnį, negalintį apsiginti. Atminkite, jūs patys esate savo negatyvių emocijų autorius. Niekas už jus nenuspręs, kokias emocijas turite jausti – tik jūs pats! Tai, ką jaučiate – tai jūsų asmeninė atsakomybė.

Apibendrinkime.

Kas yra atpirkimo ožys?

Tai žmogus, kuriam kiti užkrauna atsakomybę už jų pačių negatyvią emocinę ir psichologinę būseną. Tai žmogus, kurie neleidžia jiems jaustis laimingais, atitraukia juos nuo kažkokių kitų reikalų, tampa kliūtimi siekiant tikslo.

Kaip ištrūkti iš užburto rato, jeigu supratote, kad atpirkimo ožys – tai jūsų vaidmuo?

Pripažinkite faktą, kad kiekvienas žmogus yra savo emocijų autorius. Prisiimti atsakomybę už kito žmogaus jausmus – tai negatyvus aukos vaidmuo.

Atsikratykite siekio atitikti kitų žmonių lūkesčius. Jūs neprivalote būti toks, kokiu jie jus nori matyti. Jei kažkas bando perdaryti jus į sau patogesnį, labiau atitinkantį jo lūkesčius, su meile šie veiksmai neturi nieko bendro. Tai elementarus psichologinis smurtas ir teroras, o ne rūpinimasis jumis. Tai to žmogaus egoistiškas rūpinimasis savimi.

Pamilkite save. Tik supratę, kad esate vertingas ir unikalus, galėsite remtis savimi ir nebeieškoti paramos ir pritarimo išoriniame pasaulyje.

Leiskite sau būti netobulam. Netgi Saulėje esama dėmių.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *