Atsikabinkite nuo vaikų

Daugelis tikriausiai girdėjo terminą “srautas” ar “gyventi gyvenimo sraute”, apie tai parašyta begalė knygų, tiesa, aš jų neskaičiau. Tai tokia būsena, kai tu tiek į kažką įsitrauki, kad pradingsta laiko pojūtis. Galima panirti užsiėmimą ir atsipeikėti po 5 valandų, susigriebus, kad pražiopsojau susitikimą ir tris svarbius skambučius, kad baisiai norisi į tualetą ir koja nutirpo taip, kad atsistoti neįmanoma. Tačiau viso to nejautei ir nematei – tu kūrei. Tai labai galinga koncentracija, pasižyminti fantastišku produktyvumu. Tai, ką pavyksta sukurti tokiame sraute, paprastai būna labai ryšku, tobula – geriausia iš viso to, kas mums galėtų gautis.

Jeigu šį srautą pagauti norintiems suaugusiems tenka apversti gyvenimą aukštyn kojomis ir samdytis specialistus, tai vaikai šiame sraute gyvena be jokių pastangų. Trijų metų mažylis, kuris prikandęs liežuvio galiuką dėlioja konstruktorių, septynmetė mergaitė, niūniuojanti lėlei kažkokią dainelę – jiedu abu būtent ten, sraute. Dėl to ir negirdi “laikas valytis dantukus”, o visai ne dėl to, kad piktybiškai stengiasi sunervinti mamą. Jie įsitraukę, jie plūduriuoja savo veiksmų harmonijoje.

Pamenu, kaip atėjo samdytis auklė, norėjusi pademonstruoti, kaip puikiai sutaria su mažaisiais. Danas žaidė su mašinėlėmis, susikaupęs rideno jas po kilimą, kažką įsivaizduodamas.

“Kokios gražios mašinytės! Jos tavo?” – puolė klausinėti auklė.

Danas metė į mane susierzinusį žvilgsnį, tačiau auklei atsakė, linktelėjo galva.

“O kiek tu turi mašinyčių?” – toliau klausinėjo auklė.

Danas nustojo žaisti. Tylėdamas laukė.

“O kokios spalvos šita mašinytė?” – niekaip negalėjo nusiraminti auklė.

“Mama, galima aš eisiu žaisti į kitą kambarį?” – neiškentė sūnus, kreivai šnairuodamas į tetą.

Aš jos nepasamdžiau.

Kalbėdamasi su auklėmis dėl darbo, paprastai užduodu klausimą: “kokias metodikas naudojate, žaisdamos su vaiku”. Klausimas grynai provokacinis ir per visą laiką sutikau tik dvi aukles, kurios atsakė: “Kokios metodikos? Jam tiesiog nereikia trukdyti!” Būtent jos ir tapo pačiomis geriausiomis mano vaikų draugėmis.

Net nežinau, kokį pavyzdį pateikti, kad būtų visiems artimas ir suprantamas. Tarkime, šiandien išeiginė. Jūs puikiai išsimiegojote. Pavasaris, saulutė šviečia už lango. Atsikeliate, garsiai įsijungiate linksmą muziką iš imate šokti kambaryje, džiaugdamasi pavasariu, saule, puikiu, laisvu rytmečiu. Jaučiatės, tarytum sparnai būtų išdygę. Ir staiga muziką permuša balsas: “O kokį žodį ką tik dainininkas sudainavo?” O po minutėlės jums solidžiai paaiškina apie solfedį. Ir kai jau lyg ir atsikratėte “ugdytojo”, išsaugojusi puikią nuotaiką, jis vėl spaudžia grotuve pauzę – dabar kad atmintinai pakartotumėte paskutinį dainos posmą. O paskui – skubiai atsakyti į skambutį. O paskui – palaistyti gėlę. O paskui klausia – ar žinote, kelintais metais buvo parašyta šita daina?

Šokite, ko gi sustojote? Šokite ir džiaukitės.

Štai taip jaučiasi vaikas, kai į jo žaidimą įsibrauna su nurodymais, klausimais, ugdančiais komentarais ir istorinėmis lekcijomis. Kai jam liepia nesikūprinti, patraukti žaisliukus, nepamiršti paruošti namų darbų. Kartais man atrodo, jog vaikams labai pasisekė, jog turiu verslą ir krūvą rūpesčių ir dėl to paprasčiausiai nėra nei laiko, nei jėgų dar ir paskui vaikus lakstyti juos agresyviai ugdant.

Man tokia vaiko būsena sraute yra tokia pat šventa kaip ir vaiko miegas. Ir saugau šią būseną nuo įkyrių auklių bei ne mažiau įkyrių brolių ir seserų. “Danai, nelįsk prie Tesės, ji žaidžia. – sugebėjimas pastebėti ir gerbti kito susikaupimą yra tiek pat svarbus, kaip sugebėjimas pastebėti ir gerbti asmeninę erdvę.

Pamenu, kaip iš manęs juokėsi artimieji, kai klausinėjau 3 mėnesio bambliuko: “aš dabar nuimsiu tau sauskelnes ir nuplausiu uodegytę, gerai?” Tačiau tai labai svarbu. Svarbu nuo gimimo – tos neliečiamos ribos. Aš nepuolu šluostyti jiems nosyčių neperspėjusi, nelendu į jų žaidimus, neatsiklausiusi, nelandžioju į jų dienoraščius, spinteles ir asmeninius reikalus, nepasiklausiusi.

Sugebėjimas būti sraute, panirti į šią sukrečiančią, aktyvią ir produktyvią būseną, yra be galo vertingas. Daugybė suaugusių šito siekia. O vaikai tai sugeba iki to laiko, kol mes nesutrypiame šio jausmo savo ugdančiais kareiviškais batais.

Atsikabinkite nuo vaikų. Jie pstya žino, ką ir kaip reikia daryti.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *