Atsiskirti nuo tėvų. Trys separacijos etapai

Separacijos, t.y. atsiskyrimo nuo tėvų tema aktuali daugeliui. Kalba eina ne tiek apie fizinį ir finansinį atsiskyrimą – su šiais reikalais dauguma daugmaž susitvarko, o apie psichologinį. Galima jau seniai nebegyventi kartu, tėvo ir motinos jau gali nebebūti gyvųjų tarpe, tačiau ir toliau jausti jų nuostatų, vertinimų įtaką, elgtis, atsižvelgiant į juos, tęsti su jais vidinį dialogą, iš naujo ir iš naujo stengiantis jiems kažką įrodyti.

Savo laiku man tapo dideliu atradimu santykių su tėvais periodizacija.

Pirmas etapas – simbiozė su pliuso ženklu. Laikotarpis iki 10-12 metų amžiaus, kai vaikas visomis prasmėmis priklausomas nuo tėvų ir su jais susiliejęs.. Mama ir tėtis – patys reikšmingiausi žmonės jo gyvenime, didžiausi autoritetai, kurių elgesys net nesvarstomas.

Antras etapas – simbiozė su minuso ženklu. Vaikas, o tiksliau jau paauglys pradeda priešintis ankstesnei priklausomybei ir vis labiau orientuojasi į bendraamžių nuomones. Prasideda pretenzijos, didėja nepasitenkinimas ir nusivylimas tėvais, kurie jau negali arba atsisako tenkinti augančius atžalos poreikių ir troškimų. Šio laikotarpio reikšmė – atsisveikinti su iliuzijomis, priimti pasaulį su visais jo apribojimais, kančiomis, neteisybe. Suprasti, kad tėvai – ne dievai, o įprasti normalūs žmonės su savomis silpnybėmis, savais trūkumais. Idealus variantas – paauglys padaro išvadą, kad vaikystė baigėsi, reikia tapti labiau savarankišku ir suaugusiu, mokytis kovoti dėl savo nuomonės, ginti tai, kas tau brangu ir svarbu, elgtis savaip, būti už tai atsakingam ir liautis kažko laukti iš mamos ir tėčio.

Trečias etapas – autonomija. Tai ir yra toji separacija, kai žmogus savarankiškai atsiskiria nuo tėvų šeimos, pradeda pasikliauti savimi, pats vairuoja savo gyvenimą. Jis susirado savo unikalų, nepakartojamą „Aš“, o svarbiausia – jau nepriklauso nuo tėvų nuomonės ir emocinių reakcijų. Nepasiduoda provokacijoms, nepuoselėja savo nuoskaudų ir nejaučia reikalo teisintis. Tapęs suaugusiu ir brandžiu, „vaikas“ jau nelaukia, kad tėvai rūpinsis ir demonstruos meilę, jeigu jie šito nesugeba. Tai labai svarbu – suvokti, kad jūsų gali ir nemylėti. Realizuoti jūsų adresu visas nuosavas tėviškas/motiniškas traumas, tenkinti jūsų sąskaita savo poreikius. Ir nemylėti.

Kiekvienas žmogus turi savus resursus. Kažkas nemoka dainuoti, o kažkas nemoka būti tėvu ar mama.

Kad atsiskirtume, reikia iš pradžių glaudžiai susivienyti, o paskui gerai pakariauti – t.y. kokybiškai įveikti pirmuosius du etapus.

Tačiau autonomiją retai kas pasiekia. Paprastai žmonės įstringa arba pliusinėje simbiozėje, kai mama išlieka svarbiausiu žmogumi gyvenime ir svarbiausiu emocinio prisirišimo objektu, arba minusinėje simbiozėje – nesibaigiančioje konfrontacijoje, bandymuose pastoviai kažką įrodyti.

Autonomija – tai ne tėvo ir vaiko santykiai. Ir visiškai nesvarbu, kas konkrečioje situacijoje vaidina vaiko, ir kas – tėvo vaidmenį. Inversija vyksta pastoviai – vaikai nuo mažų dienų kaitaliojasi vaidmenimis su tėvais. Autonomija – tai dviejų suaugusių žmonių santykiai be emocinės priklausomybės.

Emocinė priklausomybė – kai tau pernelyg svarbus kitas žmogus, kai susifokusuojama į santykius su juo. Ir nebūtinai tie santykiai būna malonūs. Tai nuolatinis poreikis būti šalia šio žmogaus (nebūtinai tiesiogiai, galima tiesiog psichologiškai). Tave labai stipriai veikia jo nuotaikos, žodžiai, troškimai. Jauti atsakomybę už jo fizinę ir emocinę savijautą. Stengiesi atitikti jo lūkesčius, įsiteikti. Arba priešingai – kovoji dėl teisės būti savimi. Pastoviai kovoji. Protestuoji. Ginčijiesi.

Kas gi tokiu atveju yra emocinė nepriklausomybė?

Tarkime, mama nepatenkinta suaugusia dukra ir ją kritikuoja. Emociškai nepriklausoma dukra nejaus nei kaltės, nei gėdos. Jos emocinis pasaulis liks nepaliestas, mamos nepasitenkinimas netaps tragedija, nepastūmės atlikti kažkokių veiksmų, nesumenkins savivertės.

Atsiskirti nuo tėvų, apriboti jų įtaką ir kišimąsi į mūsų gyvenimą – nereiškia nutraukti ryšių. Tai reiškia pakeisti santykius, pervesti juos į režimą „suaugęs bendrauja su suaugusiu“. Ir tokių santykių pagrindu turi tapti abipusė pagarba.

Reikia pripažinti pagaliau, kad turime teisę neatitikti tėvų lūkesčių, nebūti atsakingi už situacijas tėvo ir motinos šeimoje, nesijausti kaltais ir už nežinia ką skolingais.

Bet ir tėvams turime leisti būti tokiais, kokie jie yra (ar buvo) – reikliems, kritikuojantiems, „neteisingiems“, neidealiems.

Aš (vaikas) – esu aš. Tu (tėvas/mama) – esi tu. Mes patys artimiausi žmonės. Tačiau mes atskiri (jausti atskirumą nuo kitų žmonių apskritai labai naudingas dalykas).

Tau gali kažkas manyje ar mano gyvenime nepatikti. Aš galiu į tai nereaguoti ir toliau gyventi savo galva.

Kiekvienas iš mūsų eina savo keliu, turime savas vertybes, savus sprendimus ir savo teisę daryti klaidas. Mes nekariaujame, nesiveržiame į vienas kito teritoriją, nelaikome savęs skolingais.

Mes nenaudojame vienas kito vidinei tuštumai užpildyti ir įgyti gyvenimo prasmei.

Mes džiaugiamės, kad turime vienas kitą – tokius netobulus, ne be nuodėmių, bet be galo artimus. Kad gyvename, kvėpuojame ir dar turime laiko pasakyti, kokie mes vienas kitam dėkingi, o jeigu kas negerai – paprašyti atleisti.

Tai, be jokios abejonės, dvipusis procesas. Vaikas atsiskiria ir tampa suaugęs, tėvai jį paleidžia ir pripažįsta jį suaugusiu.

Bet netgi jei tėvai nepasirengę paleisti, įgyti autonomiją įmanoma. Taip, tai didžiulis, sunkus, rimtas psichologinis darbas, bet jis gali pavykti.

Šio darbo rezultatas: pripažinti, kad tėvai yra tėvai, tokie, kokie yra, kitų ir kitokių nebus. Pripažinti tėvuose tėvus, įžvelgti mamoje ir tėtyje prasmę, kurią jiems suteikė prigimtis. Padėkoti jiems už suteiktą gyvybę ir atleisti už klaidas.

Tą dieną, kai vaikas supranta, jog visi suaugę nėra tobuli, jis tampa paaugliu. Tą dieną, kai jis tėvams atleidžia – tampa suaugusiu. Tą dieną, kai atleidžia pats sau – tampa išmintingu.

Niekas niekada netaps savarankiškas ir autonomiškas, jei laikys kitą žmogų kaltu, neteisiu… Autonomija atsiranda tada, kai vaikai tėvuose sugeba pamatyti ir tai, kas gera, ir tai, kas bloga. O taip pat ir savyje.

Šaltinis


DAUGIAU ŠIA TEMA

Netapkite emocinio šantažo auka Egzistuoja labai rimta problema žmonių bendravime, kuri pasireiškia vieno žmogaus troškimu įgyti valdžią kitam žmogui, kad galima būtų gauti kažkokios...
Giminės traumos ir resursai Pasaulyje daug žmonių, kilusių iš šeimų su kartais labai įdomia, kartais supainiota ar netgi baisia istorija. Aš pati iš tokios šeimos. Klientai pasak...
Pamokos, kurioms išmokti dauguma eikvoja visą gyve... Gyvenimas mums siūlo ganėtinai sudėtingą kelionę po šią planetą. Patiriame puikius, neįprastus, varginančius išgyvenimus, kurie gali kardinaliai pakei...
Penki mitai apie laimę Laimės būseną labai sunku paaiškinti ir aprašyti, nors tikriausiai sutiksite, kad laimė labai panaši į džiaugsmą. Kuo daugiau džiaugsmo, tuo arčiau la...
Pasiteisinimai ir atsikalbinėjimai Pasiteisinimai, atsikalbinėjimai - jie trukdo mums žengti konkrečius žingsnius gyvenimo kelyje. Įdomu, kad daugumos žmonių atsikalbinėjimai yra vieni ...
Lūkesčiai Ar galima gyventi be lūkesčių? Ar tai bus laisvė, ar banalus dreifas be vairo ir krypties? Nesvajoti, nenorėti, nekurti ateities planų, o tiesiog plau...
Ženklai, bylojantys, jog gyvenate svetimą gyvenimą... Visi svajojame gyvenime jaustis laisvi ir laimingi. Tačiau ateina momentas, kai žmogus susitaiko su racionaliu egzistavimu, kurį jam įperša tėvai, apl...
Ko tu pyksti? Čia visiškai nėra dėl ko pykti! Įsivaizduokite situaciją: žmogus suklupo, užsigavo, o jūs jam sakote: "O ko tu čia raukaisi? Kas čia baisaus, tu visai nestipriai susitrenkei!" Tiesio...
Požymiai, kad jau pasiekei ribą Moteris turi vieną pavojingą įprotį. Energetine prasme "atiduoti paskutinius marškinius" ir likti be nieko. Ir ne visada, kai išties būtina tai daryti...
Smegenims reikia… Konkrečių tikslų. Kai tik suformuluosite konkretų tikslą, uždavinį - prasideda stebuklai. Atsiranda priemonių, galimybių ir laiko jiems pasiekti ir įg...
Optimizmo ir pesimizmo paradoksai Originalas Visais laikais psichologai daugiau akcentavo problemas, o apie džiaugsmą, optimizmą, pozityvų mąstymą pradėta kalbėti visiškai neseniai. B...
Kam reikalingos krizės ir kaip jas įveikti Sveikas ir laimingas žmogus yra tasai, kuris visą laiką keičiasi. Neįmanoma būti vienodai laimingu dabar ir po trejų metų. Ir tai labai puiku. Kuo daž...
7 smūgiai, kuriais nelaiminga santuoka pakerta sve... Originalas Vyrauja nuomonė, kad šeima daro žmogų stipresnį, padeda lengviau įveikti stresą, didina pasitenkinimą gyvenimu. Deja, šie išvardyti prival...
Pretekstas kištis į svetimą gyvenimą Būna situacijų, kai atrodo, jog artimas žmogus elgiasi "ne taip". Ne taip, kaip mums atrodo teisinga. Ne taip, kaip mums norėtųsi. Jis ne tą valgo, ne...
Dvi gyvenimo keitimo strategijos Pradėti norėčiau nuo to, kad nebūna gerų ir blogų tikslų. Tikslai visada geri. Kartais jie ne visiškai mums tinka, kartais mes jų nepasiekiame. Tačiau...
Vampyrai ir jų donorai Vampyras - tai žmogus, kuris paverčia kitus žmones savo nepavykusio gyvenimo ir blogos nuotaikos kaltininkais, savo pykčio aukomis ir keršija jiems pa...
Niekada nenaudokite šių žodžių savęs apibūdinimui... Paimkime kaip pavyzdį žodį "charizmatiškas". Jeigu kitas žmogus pavadins jus charizmatišku, jums tai vienareikšmiškai pakutens savimeilę. Bet jeigu jū...
Tamsioji ir mažai aptariama empatijos pusė Empatija - tai sugebėjimas pasijausti kito žmogaus kailyje, suprasti, ką jis galvoja ir jaučia. Empatas - tai žmogus, sugebantis rezonuoti su kitais ž...
Kodėl paprasčiau mylėti šunį, o ne žmogų? Internete yra toks reiškinys - "kačiukai". Žmonės kelia augintinių nuotraukas vietoje savo portretų, sukelia video su jais, kuria ištisus video kanalu...
Likimas ir gyvenimo scenarijus Liaudies išmintis byloja, kad žmogaus charakteris susiklosto iki 5 metų amžiaus. Šiuo laikotarpiu susiformuoja gyvenimo planas. Toks planas kartais da...
Kas dangstosi meilės kauke Originalas Prisirišimas bet kokiuose santykiuose – ir meilės, ir draugystės, ir gerų pažįstamų, ir giminių – pasireiškia sudėtingu būdu. Dažniausiai ...
Žmonėse mus erzina tai, ką turime savyje patys Žmonėse mus erzina tie bruožai, kuriuos ir patys turime. Tiksliau, mes negalime tų bruožų pripažinti ir priimti. O bruožų, kurių patys neturime, kitam...
Kankinystės kompleksas Svarbiausias kankinių bruožas - nepalaužiamas įsitikinimas, kad jie yra aukos ir kad kažkas kaltas dėl jų kančių. Vaikui pastoviai kartojo, kad jis tu...
Šiandien – svarbiausia diena tavo gyvenime Rašytojas Stivenas Gaizas pasakoja, kaip nedideli kasdieniai veiksmai palaipsniui transformuojasi į reikšmingas permainas. Kai buvau paauglys, kuprin...
Išvirkščia gelbėjimo pusė. Netempkite ant kupros a... Linkėti artimam žmogui gero - puiku, bet tik ne tuo atveju, kai galite pakenkti pats sau. Atiduodate keleriopai daugiau energijos, tempiate žmogų ant ...