Atvirai ir sąžiningai apie motinystę

Taip, kartais rašau apie motinystę be pagražinimų. Be melo ir apgaulės, atseit – tai neišpasakyta palaima. Nes tai ne vien palaima, bet ir labai sunkus darbas. Tačiau už jį gerai “mokama”. Tiesa, dauguma to užmokesčio nepastebi ir nelaiko jo vertu. Juk mamoms užmokama ne doleriais, ne eurais, o šypsenomis, apsikabinimais ir įvairiausiomis supergaliomis.

Dažniausiai šis darbas malonus ir daugumos minusų nepastebi, o kiti – lengvai kompensuojami. Jei tik bus tokio noro, savaime aišku, nes juk galima susifokusuoti vien į minusus ir be paliovos aimanuoti dėl prarastų galimybių, gailėtis savęs ir laikyti gyvenimą pasibaigusiu, pražuvusiu po kalnu sauskelnių. Čia jau kaip kam – asmeniškai mano gyvenimas prieš 10 metų tik prasidėjo ir nusidažė visiškai naujomis, iki tol neregėtomis spalvomis. Juk kokie horizontai atsiveria, kai gimsta vaikas!

Motinystė – tai didžiulė laimė, tačiau ji neduodama šiaip sau, nemokamai. Tenka padirbėti. O taip pat tai dar ir atsiskleidęs jūsų vidinis potencialas, kai atrandi tokių supergalių, kad net kvapą gniaužia. Drybsant ant sofos ir tenkinant savo kaprizus niekada nepasieksi nei tokių galių, nei jausmų. Užsiimdamos bet kokia kita veikla, irgi neįvaldysite šių galių.

Tokiomis mus, moteris, sukūrė gamta. Motinystė atskleidžia mus iš visų pusių, apnuogina ir pačias geriausias, ir pačias bjauriausias būdo savybes.

Nenoriu jūsų apgaudinėti, sakydama, jog būti mama labai lengva ir nieko nereikia daryti. Kam to reikia, kad pagimdytumėte, o paskui mane keiksnotumėte, jog apgavau? “Nelaimės” mastas, t.y. darbų apimtis – labai individualus dalykas, visoms jis skirtingas. Kuo daugiau Ego ir išpuikimo, tuo sudėtingiau būti mama. Sunku kentėti, kažko atsisakyti, atsiprašinėti. O kitoms moterims visa tai lengva ir paprasta, “nelaimės” jos net nepastebi, tarytum ir nebūtų jokių darbų, vien nesibaigiantis malonumas. Tik tegu tas malonumas jūsų neklaidina. Tiesiog taip nutinka moterims, kurių širdis jau pasiruošusi motinystei.

Norėčiau dar kai kuo jus “pradžiuginti” – jau minėto egoizmo mumyse sulig kiekvienais nugyventais metais susikaupia vis daugiau. Kuo vėliau gimdai vaiką, tuo sudėtingiau adaptuotis.. Regiu šimtus tokių pavyzdžių, kai buvusi “verslo dama” iš pradžių troško pagyventi sau, o paskui vaiko gimimas tapo tikra katastrofa. Išimčių labai mažai. Esu tikra, kad moterys, kurios vaikų nenori ir bijo, tiesiog jaučia, kad laukia joms nepakeliama darbų apimtis ir joms nepavyks susidoroti. Ką gi, tai kiekvieno konkretaus žmogaus sprendimas – iš peties pasidarbuoti, kad pasikeistum ar pasitraukti į šalį, kad nereikėtų nieko keisti.

Šiame pasaulyje nieko gero nesulauksi, nepadirbėjęs. Ne visada tai pragariškai sunkus darbas, neretai jis būna malonus ir džiugus. Kai kažką darote, dirbate ir jums gerai. Iš karto, ar šiek tiek vėliau. O kartais procesas stumiasi sunkiai. Tarkime stovi nepatogioje jogos pozoje ir kankiniesi, vos neuždususi. O paskui atsitiesi ir pajauti tikrą malonumą.

Panašiai su vaikais. Nemiegi ištisą naktį, o ryte vaikiukas tau nusišypso – ir viską akimirksniu užmiršti. Pagimdai jį “kančiose”, bet vos tik pamatai – ir viskas užsimiršo, ir laimė užpildė širdį iki kraštų. Juo labiau, kad atsisakyti teks ne visko ir ne visiems laikams. Daug kas sugrįš jau po pusmečio ar metų, su nedidelėmis korektyvomis.

“Aš nenoriu kankintis, aš noriu mėgautis!” – teigia dauguma mūsų laikais, kai visi lozungai susiję vien su malonumais.

Visi nori mėgautis ir niekas nenori dirbti. Ir čia turiu jums prastų naujienų. Jūs truputėlį ne ten pataikėte. Materialiame pasaulyje taip gyventi neįmanoma, kaip nebūtų gaila.

Jūs jau man atleiskite, bet jeigu nenorite dirbti, nenorite keistis, negalite pašvęsti savęs kitam žmogui netgi gana neilgam laikui, jei norite gyventi vien sau ir nesate pasirengusios atsisakyti savo dabartinio gyvenimo, tai galbūt jums išvis geriau negimdyti vaikų. Nes vaikų, kurie tėvams buvo reikalingi tik dėl to, kad “taip reikia”, kurie augo kaip kliūtys ir kliuviniai tėvų laimei, aplink mus labai daug ir laimingais žmonėmis jų nepavadinsi. Darbo apimtis šiuo atveju ypatingai didelė, nerealiai didelė, ir ne faktas, kad su ja susidorosite ir apskritai norėsite tuo užsiimti.

Vaikai suteikia daug laimės tada, kai yra jums reikalingi. O kai nereikalingi, kai “tiesiog laikas atėjo”, padarys jus nelaimingomis. Ir patys laimės gyvenime nematys.

Mano požiūriu, motinystė nė iš tolo negali būti lyginama su tuo, ką taip bijome prarasti. Kelionės be vaikų, apsipirkimai, hobiai, saldūs jausmai, galimybė eiti, kur nori ir kada nori, miegoti kiek nori, jausti laisvę – visa tai tokie niekai, lyginant su motinyste. Gyventi sau – tai pats minimaliausias laimės kiekis, kurį galima turėti šiame gyvenime. Pernelyg menkas ir apgailėtinas emocijų paketas.

Šiandien daug ką galima deleguoti, tame tarpe ir vaikus. Atidavei auklei, tegu kankinasi. Bet tada ir visi jūsų bonusai atiteks auklei. O jūsų gyvenimas nė kiek nepasikeis.

Mano manymu, motinystė – tai pati geriausia moters dvasinė praktika. Galima kiek tik lenda teoriškai postringauti, tačiau mažas vaikas viską apvers aukštyn kojomis jūsų širdyje, kad gautų ten visko, ko jam reikia.

Ir štai tada išryškėja tikrasis dvasingumas, tikrieji asmenybės bruožai ir moters išsivystymo lygis. Motinystė visa tai taip aiškiai išryškina ir ištraukia į dienos šviesą, kad nenustoju stebėtis. Štai lyg ir baisiai dvasinga moteriškė, o menkiausio vaiko kaprizo nesugeba ištverti. Ir kas gi tai per dvasingumas, kur dingo dvasinis pakylėjimas, šventa kantrybė?

Taip, gimus vaikui, gyvenimas pasikeis ir jau niekada nebus toks, kaip anksčiau. Galima teigti, kad ankstesnė jūs numirė. Tačiau gimė nauja, dar nuostabesnė. Ir taip kiekvieną kartą, sulig kiekvienu gimusiu vaiku. Ir tai nuostabu, juk galite atverti sau naujus neištyrinėtus pasaulius, milžiniškus ir bekraščius. Bet galite ir neatverti. Jei nepanorėsite darbuotis ir liksite ištikima savo egoizmui. Tokių variantų, deja, labai daug.

Daug ką baugina apribojimai. Kaip tai miegoti negalėsiu? Eina po galais tada tie vaikai!

Juokaujate? Lyginti kažkokį ten miegą su mažo žmogaus gyvenimu? Geriau neturėti vaikų ir visą gyvenimą miegoti? O kam tas miegas? Kokia jo prasmė? Kas tokio ypatingo ir be galo reikšmingo miegojime, valgyme, apsipirkime, kine?

Viską galiausiai sprendžiate pati – koks bus gyvenimas gimus vaikui ir kuo jums taps motinystė. Gyvenimo dovana ar nepakeliama našta.

Man motinystė tapo pačiu efektyviausiu asmenybės ir dvasiniu augimu, pačia didžiausia laime. Tik gimus vaikams suradau pati save ir sužinojau žymiai gardesnį laimės skonį nei tas, kuriuo gardžiuojamės gyvendami tiesiog sau. Ko palinkėčiau ir visoms kitoms moterims.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *