Auka. Pralaimėti negalima laimėti

Įsivaizduokite, kad žmogus prašo pagalbos ir jūs imatės padėti. Tačiau kažkuriuo momentu pajuntate stiprų susierzinimą. Kuo labiau padedate, tuo labiau įsitraukti tenka į pagalbos teikimą. Paskui apskritai pradedate skęsti žmogaus problemose ir pergyvenimuose. O kai mėginate persijungti į savo paties gyvenimą, jus ima kaltinti žiauriu egoizmu.

Arba atvirkščiai – žmogus kuklus ir mielas. Tik jūs, būdamas greta, kažkodėl jaučiatės grubiu monstru. Subtili užuomina apie tai, kad jūsų pagalba ne visiškai pilnavertė, vos pastebimas priekaištas… Viskas lyg ir mandagiai, su šypsena, o širdyje taip bjauru pasidaro. Dėl savo elgesio, dėl savo troškimų, dėl savęs apskritai.

Abiejose situacijose žmogus sukelia jums pojūtį, kad nepakankamai jam padarėte, jam reikia dar ir dar, o jūs jaučiate tai kaltę, tai gėdą, kurių pagalba žmogus jumis ir manipuliuoja. Kad sukeltų jums šiuos jausmus, jis turi begalę elgesio variantų, ir visi jie susiję su manipuliavimu.

Kalbu aš čia, savaime suprantama, apie aukas. Apie žmones, kurie įprato būti vargšeliais, kuriems visi skolingi. Apie tuos, kurie visada elgiasi „teisingai“, nepaiso savo interesų kitų labui, tačiau šių pastangų, panašu, niekas nevertina… Apie tuos, galų gale, kurie neišsako savo norų garsiai ir tiesiai į akis, o manipuliuoja kitais, versdami juos daryti, ko nori manipuliatorius.

Ne per seniausiai supratau, kad aukos vaidmens pagrindą sudaro valdingumo fenomenas. Būtent neįtikėtinas valdingumas verčia žmogų aukoti savo gerovę, sveikatą ir netgi gyvybę tam, kad viskas būtų taip, kaip jam norisi. Kaltinti, kad nevertina, reikalauti, kad padėtų – tiesiai ir užuominomis. Paskirstyti žmones į agresorius ir gelbėtojus.

Aukos valdingumas – tai milžiniškas viską įsiurbiantis sūkurys. Jis įsiurbia ir pačią auką, ir visus aplinkinius. Ko šitam sūkuriui reikia? Manau, čia esama kažkokio konkretaus poreikio, tačiau visa tai, kas į tą sūkurį sumetama, niekaip negali patenkinti šio poreikio kartą ir visiems laikams.

Toks elgesys ir žvilgsnis į pasaulį formuojasi, žinoma, vaikystėje. Vaiko vidinis pasaulis absoliučiai niekam neįdomus. Suaugusiems ne tai rūpi. Mama pastoviai mintija kur prapuolė „tas ožys“ vyras – darbe užtruko, ar vėl su ta kale tamposi. Močiutė užsiėmusi seneliu, kad tas vėl savaitei neužgertų. Senelis ir tėvas, atitinkamai, stengiasi ištrūkti iš totalios moterų kontrolės spąstų. Visoje šeimoje tvyro nuolatinis nerimas, barniai, visi vienas kitą atakuoja ir gniuždo. Suprantama, kad tokioje atmosferoje niekam nerūpi vaiko pergyvenimai. Be to, mama ir močiutė gali atrodyti labai rūpestingos – ir pamaitins, ir išmaudys, pasivaikščioti išves, miegoti paguldys. Iš šalies žvelgiant, šeima gali atrodyti labai draugiška, o realiai joje „žmogus žmogui – vilkas“. Kiekvienas šeimos narys jaučia totalią vienatvę, jaučiasi neišgirstas ir nereikalingas. Ir galbūt tie šeimos nariai netgi nenutuokia, kad gali būti kitaip. O vaikui baisu. Labai baisu. Nėra tikrumo, atramos, stabilumo. Apie kokį stabilumą galima kalbėti, jeigu rytoj kažkas išeis pas kitą, nudvės patvoryje ar apskritai visi vieni kitus išgalabins? Visi gyvena šia diena pačia blogiausia šio žodžio prasme.

Tačiau vaikas suserga ar patiria kokią nors traumą. Ir atmosfera šeimoje stebuklingu būdu pasikeičia. Mažylis atsiduria dėmesio centre: visi jam geri, visi dėl jo pergyvena, klausinėja, kai jis jaučiasi ir paeiliui budi prie lovos. Užuot užtrukęs darbe, tėtis atsisėda paskaityti mažyliui knygą. Senelis pritempia žaislų. Mama ir močiutė matuoja vaikui temperatūrą ir kepa skanius pyragaičius. Tokiais momentais vaikas nustoja jausti nerimą, jam gera. Jis jaučiasi reikalingas.

Šitaip susiformuoja loginė seka: su tavimi skaitosi, tau skiria dėmesį, tave myli tada, kai susergi. O įprastoje, normalioje būsenoje tu neturi jokios reikšmės, tavęs nėra. Ir situacija su liga – viena iš išeičių. Kai kuriose šeimose lygiai taip pat kaip liga, suveikia isterija, kitur – atvirkščiai.

Kad ir kokią vaikas pasirinktų strategiją, jis bus įsitikinęs, kad šiaip sau jo interesais ir poreikiais niekas nesusidomės. Už tai, kad į tave atkreiptų dėmesį, reikia kovoti pačiais įvairiausiais būdais. Vaikas mokosi atvirai atakuoti arba manipuliuoti, regzti intrigas. Jis mokosi užgrobti valdžią. Ir palaipsniui tampa „profesionalia auka“.

Dabar vaiko gyvenimo strategijos prasmė susiveda tik į du priešingus vienas kitam variantus: „arba aš pasieksiu, ko noriu, arba pralošiau šiame gyvenime ir nieko daugiau nebegausiu“. Kitaip sakant, netgi praloštas paprasčiausias ginčas, kur šeima važiuos savaitgalį, suvokiamas kaip pažeminimas ir netgi kaip grėsmė. Jeigu nuspręsta kitaip, nei jam norisi, jis apskritai neturi teisės gyventi. Dėl to jis kovos iki galo, paleis į darbą visą arsenalą: skandalą, isteriją, ligą, šantažą. O jeigu teks sutikti su svetima nuomone, pradės aimanuoti, nuvertins žmogaus, kuris išlošė, sprendimus. Taktikos gali būti įvairios, viskas priklauso nuo daugybės faktorių. Tačiau vienas jų yra nesikeičiantis: „Arba bus, kaip aš noriu, arba visai nieko nebus“.

Šeima tampa labai puikia aplinka įsisavinti manipuliavimo kitais žmonėmis būdus dar ir dėl to, kad vaikui tenka „tempti ant savo kupros“ visiškai nevaikiškus, nepakeliamus jam uždavinius, būti atsakingam už suaugusių elgesį. Kai mama sako mažyliui: „Matai, iki kokios būsenos mane privedei?“ – ji permeta atsakomybę už savo pačios elgesį vaikui. Net jeigu žodžiais vaiko niekas nekaltina, jis pats prisiims atsakomybę už visas šeimos nelaimes. Jis gali pasidaryti išvadą, kad mama susirgo, o tėtis išėjo pas kitą tetą dėl to, kad jis, vaikas, buvo negeras.

Ir jeigu sąlyginai sveikoje šeimoje abu tėvai pabandys minimizuoti vaiko nemalonumus skyrybų atveju ir sakys, kad jis dėl nieko nekaltas, kad jie abu jį myli, nežiūrint į nieką, tai problemiškoje šeimoje kas nors iš tėvų arba abu būtinai išsilies ant vaiko ir prikalbės jam ko nereikia.

Paradoksas čia tas, kad vaikas tampa atsakingas iškart už labai daug dalykų, o teisės priimti sprendimų ir paskirstyti resursų jis neturi. Jį bara, ant jo išlieja visą savo pyktį, o realių teisių nesuteikia. Įsivaizduokite įmonės direktorių, kurį pasamdė tam, kad būtų už viską atsakingas. Tačiau teisės samdyti ar atleisti darbuotojus jam nesuteikė. Finansinių sprendimų jis nepriima. Vadyba užsiimti irgi negali. Jis tik gauna velnių dėl visų nesėkmių iš nevykėlių įmonės savininkų. Kas jam belieka, kad išgyventų? Intriguoti. Mėginti sukiršinti tarpusavyje savininkus ir patyliukais jais manipuliuoti. Panašu, kad daug vaikų būtent taip ir daro. Ir daugelis mūsų taip darė vaikystėje. „O tėtis man tai leido. Tėtį myliu, o tu, mama, bloga“. Sveikoje šeimoje, vėlgi, tokioms manipuliacijoms užkertamas kelias, tėvai veikia bendromis jėgomis, užtikrindami vaikui atramą ir nubrėždami ribas. O problemiškoje šeimoje patys suaugusieji įtraukia vaiką į šias intrigas: „Paskambink tėčiui ir paklausk, kada jis atvažiuos“.

Tokiose šeimose vaikas negali išmokti reguliuoti savo emocijų. Jis dažnai „išsilieja ir krantų“, jis nemoka normaliu būdu stabilizuoti savo vidinės būsenos. Tačiau turi išmoktų, iš suaugusių perimtų stereotipų. Štai tokių:

Jeigu pačiam nepakeliamai gėda (tarkime, dėl girto tėvo prieš klasės draugus, kurie jį pamatė), tai sugėdink ką nors kitą. Pulk pirmas. Arba atvirkščiai, tapk idealiu pirmūnu ir moralistu, kad niekas neįtartų, jog tavo namuose netvarka. Tinka ir diametraliai priešinga gynyba – tapti absoliučiai nejaučiančiu gėdos, be jokių stabdžių.

Jeigu baisu pačiam, išgąsdink kitus. Pavyzdžiui, mažylius. „Neliesk, susižeisi“, „Nešokinėk, nukrisi“… Tai sumažina tavo pergyvenimų keliamą įtampą. Arba priešingai, pradėk gelbėti visus nelaimėlius – gyvūnus, vaikus, netgi mamą. Kol padedi kitiems, jautiesi stiprus ir reikalingas. Jeigu tavo gyvenimas nepakeliamas ir kelia dideles kančias dėl to, kad niekam negali to parodyti, kadangi mama ir tėtis bus nepatenkinti, puldinėk visus iš eilės, atakuok, priversk kentėti. Tada ir vėlgi šiek tiek sumažės pergyvenimų keliama įtampa. Arba užsiimk kokia nors savigriova: gerk, rūkyk, vartok narkotikus.

Kad pasijaustų bent jau į kažką turinčiu teisę, vaikui reikia „išsaugoti veidą“ (Aš teisus!) ir pastoviai siekti, kad viskas vyktų pagal jį. Bet kokia kaina. Kitaip, jo nuomone, jis nustos egzistuoti. Šitą pojūtį vaikas atsitempia su savimi į savo suaugusį gyvenimą. Ir pavirsta ta pačia valdinga auka. Žmogumi, kuris neva paskutinius marškinius atiduoda kitiems. Ir tuo pat metu laukia tokio pat pasiaukojimo iš kitų savo adresu bei agresyviai jo reikalauja – tiesiogiai ar netiesiogiai.

Štai į tokį sūkurį jūs patenkate, bendraudami su šio tipo žmonėmis. Ir štai iš kur kyla jūsų oponento noras pasiekti savo bet kokia kaina – šantažu, intrigomis, reikalavimais.

Suardyti šitą užburtą ratą nėra paprasta, o žmogui iš šalies – praktiškai neįmanoma. Jokia jūsų pagalba, kurios reikalauja auka, jos nepasotins. Auka tik pajaus laikiną palengvėjimą, kadangi vėl jus aplošė ir privertė pasielgti, kaip jai reikia, o jūs kartu su auka galutinai paskęsite jos problemose. Kaip ir sergantys priklausomybe nuo narkotikų žmonės, auka tik pati gali sau padėti, suvokdama ir pripažindama problemą. Ir bus labai gerai, jeigu nueis pas psichologą. Tada galbūt išmoks visiškai kitų santykių – kai nereikia intriguoti, šantažuoti ir sirgti, kad pasijustum reikšmingas.

Ką gi daryti, jei pastebi šiuos bruožus savyje ar jei greta turi štai tokį sužeistą žmogų ir tenka su juo daug bendrauti arba, kas dar blogiau, esi kažkaip nuo jo priklausomas?

Atsakymas į abu klausimus praktiškai tas pats. Jeigu valdingos aukos požymių atradote savo paties charakteryje ir matote, kaip jie griauna santykius ir kenkia artimiesiems, ypač vaikams, reikia imtis asmeninės terapijos ir išsiaiškinti su savomis traumomis ir poreikiais.

O jeigu toks tironas ėriuko kailyje yra jūsų viršininkas, vyras ar mama, taktika čia irgi panaši. Reikia pagal galimybę laikytis distancijos, kad mažiau susižeistume ir vėlgi imtis terapijos, kad išmoktume išsaugoti savo asmeninę erdvę. Ir kad suprastume, kokie jūsų poreikiai „užkimba“ už artimo žmogaus manipuliacijų. Reikia išmokti išlaikyti priimtiną distanciją ir neįsitraukti į nesibaigiančius žiaurius žaidimus.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI