Auklėjimas pasakomis

Visiems mums, žinoma, kažkada sekė pasakas. O dabar mes skaitome pasakas jau saviems vaikams ir anūkams. O kuo taip svarbi pasaka ir kodėl gyvuoja šita tradicija jau tiek daug šimtmečių?

Vaikai geriau suvokia informaciją, kuri pateikiama žaidimo forma, o dar geriau – pasakos forma. Emocinė pasakos nuotaika rezonuoja su emocine vaiko nuotaika, o informacijos vaizdingumas pasakoje leidžia vaikui ne tik ją girdėti, bet dar ir matyti.

Visi kada nors pastebėjo, kad vaiko gali visiškai nesudominti sudėtingas ir gražus daiktas, o su sulaužyta mašinėle ar dar kažkokiu paprastu daiktu jis gali žaisti labai ilgai. Esmė čia slypi tame, kokius vaizdinius kelia vienas ar kitas daiktas vaiko mintyse. Būtent vaizdingumas yra raktas į pasakų galios mįslės įminimą.

Pasakose perduodamos žinios, tradicijos ir pamokymai per vaizdinius. Pasakose atsispindi kiekvienos tautos mentalitetas. Jose atsispindi elgesio stereotipai, kurie skatinami (teigiami herojai) ir tie, kurie smerkiami (neigiami herojai).

Reikia atsižvelgti, kad vaikai nuo mažų dienų tarsi kempinės sugeria aplinkinio pasaulio informaciją. Ir šita informacija juos keičia – vaikas auga, vystosi jo asmenybė. Dėl to labai svarbu, kokią informaciją vaikas gauna.

Daugeliu atvejų tėvai nesupranta, kam jie skaito vaikams vieną ar kitą pasaką. O juk pasakos – labai galingas auklėjimo instrumentas, išbandytas per tūkstančius metų.

Kaipgi auklėti vaiką pasakomis?

Pasakos erdvėje vaikas ir suaugęs suartėja vienas su kitu, juk jie abu pasineria į tą stebuklingą pasaulį, jie veikia viena banga, kalba ta pačia kalba ir drauge pergyvena dėl pagrindinio herojaus.

Ir tuo metu nutinka pirmasis pasakos stebuklas: dingsta barjeras tarp vaiko ir suaugusio, pradingsta siena, skirianti jų pasaulius. Suaugusiam reikia vertinti ir branginti tuo visiškai nuoširdaus ir šilto bendravimo momentus. Labai svarbu įsiklausyti į vaiką, juk tame, kaip vaikas reaguoja į išgirstą istoriją, galima daug įžvelgti ir suprasti apie vaiką, jo slaptus pergyvenimus ir džiaugsmus, siekius ir norus.

Ir suaugusio uždavinys šioje pasakiškoje erdvėje vesti su savimi vaiką, sugalvojant pasaką, kuri būtų veidrodinis realios gyvenimiškos situacijos atspindys. Vaikas paseks paskui suaugusį toje pasakoje, juk ji ras atgarsį jo širdyje. Juk jeigu pagrindinis pasakos herojus bus panašus į vaiką ir susidurs su tomis pačiomis problemomis, situacijomis, kaip ir pats vaikas, tai mažylis užjaus šį herojų, iš šalies galės įvertinti jo elgesį, pamatyti poelgių pasekmes. O pasakai pasibaigus, vaikas perkels įgytą patirtį į realų gyvenimą ir pakeis savo elgesį.

Pasakodami pasaką, mes neauklėjame vaiko tiesiogiai, o tik parodome jam galimas, labiausiai tikėtinas jo elgesio pasekmes. Tai leidžia vaikui neatsitverti nuo pamokymų, o daryti išvadas tarsi atsitolinus nuo savęs ir jau paskui realizuotis savo veiksmais.

Kurti pasakas savo vaikams gali kiekvienas. Svarbiausia – prisiminti savo vaikystę, savo mėgstamas pasakas ir nuo jų atsispirti. Pradžioje tai sudėtinga, „smegenys girgžda“, sunku greitai sugalvoti pasaką. Paskui, bėgant laikui, ateina patirtis ir jūs būtinai ištreniruosite savo „pasakų kūrimo mašiną“.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI