Bandomosiose santuokose nėra jokios lygybės

„O kam mums registruotis? – galvoja nemažai žmonių. – Jeigu mums ir taip gerai?” Kai kas, sutikdamas gyventi neregistruotoje santuokoje, paprasčiausiai nori sužinoti, kiek jiedu tinkami vienas kitam. „Jei paaiškės, kad netinkame, kam tada registruotis?” Tuo pat metu manoma, kad šioje situacijoje ir vyras, ir moterys yra lygiose pozicijose ir drauge priima šį sprendimą. Abu nusiteikę rimtiems santykiams.

Čia reikėtų pažymėti štai tokį moteriškos psichikos ypatumą: kai tik prasideda seksualiniai santykiai, moteris tampa savotiškai priklausoma nuo vyro, tampa jo dalimi, jis ją traukia kur kas stipriau. Kas vyksta su vyru, kuris neturi adekvataus atsakomybės jausmo? Kiekvieną dieną jis mato vieną ir tą patį. Jam pasibaigia romantika ir ateina nyki kasdienybė, susiformuoja pripratimas. Atsiranda jausmas, kad tikslas pasiektas, ir vyrui toks gyvenimas pamažu pradeda įkyrėti. Jausmai atbunka. Tuo labiau, kad moteris ne visada demonstruoja save iš gerosios pusės ir erzina jį savais kaprizais. Jokios lygybės čia jau nebėra ir būti negali. Moteriai sustiprėja prisirišimas, vyrui atsiranda nuobodulys, monotonijos jausmas.

Moteriai iškyla klausimas dėl santykių „apiforminimo” ir ji stengiasi pastūmėti partnerį į santuoką, kurios jam visiškai nereikia. Moteris laukia, kada vyras jai pasipirš. Jei šito neįvyksta, moteris pradeda skubėti, stengiasi iš visų jėgų nepastebimai skatinti jį padaryti šį sprendimą. Savo veiksmais ji ragina įvertinti jos sugebėjimus: „Pažiūrėk, kokia aš šeimininkė! Kaip gerai aš atrodau! Kaip skaniai gaminu!” Kitaip sakant gaunasi, kad vyras atsisėda į sostą, o moteris ima įrodinėti jam savo privalumus visuose aspektuose. Jokios lygybės čia nė kvapo nėra. Į moterį žvelgiama kalkuliuojant jos trūkumus ir privalumus. Argi tai meilė? Tai komercija, buhalterija, kas tik norite, bet ne meilė.

Vėliau moteris pradeda jausti, kad vyrui tokia situacija pakankamai patogi ir jis visiškai nesiruošia nieko keisti. O jeigu jam kils noras, jis išeis pas kitą moterį, paaiškinęs išėjimą tuo, kad sugyventinė jam netinka. Kai kurios moterys tokioje situacijoje žengia visiškai nepateisinamą žingsnį – ryžtasi pagimdyti vaiką. „Tada jie niekur nedings!” – viliasi jos. Jeigu vyras turi šiek tiek atsakomybės jausmo, santuoka gali ir įvykti, tačiau čia būtina suprasti, kad vaiko gimimas niekada netaps faktoriumi, kuris privers vyrą staiga pajausti moteriai meilę. Dauguma vyrų vaiką laiko problema. O čia dar užgriūna giminaičiai ir draugai, kurie pradeda rėžti pamokslus ir skatinti jį tuoktis. Tokioje situacijoje vyras pasijaučia įviliotas į spąstus. Jį apgavo, kaip jam atrodo. Kur gi čia lygybė?

Neretai po bandomųjų santuokų žmonės kreipiasi į psichologus, ir kai jų klausaisi, susidaro įspūdis, kad priešais tave keičiasi veidai, kurie išmoko vieną ir tą pačią istoriją. Tai štai – bandomojo santuoka – tai moters ašaros. Čia nėra jokios lygybės. O jeigu yra, tai ji išskirtinai iliuzinė.

Kalbant senoviškai, gyvenimas susimetus – tai nuodėmė ir ištvirkimas. Dėl to ir ašaros, dėl to ir begalė neišspręstų problemų. Koks iš viso to gali būti džiaugsmas? Bus tik miražų vaikymasis.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *