Barniai išsiurbiantys moteriškas jėgas

Barniai, išsiurbiantys moteriškas jėgas

Savo šeimoje mes jau seniai pastebėjome dėsningumą. Po barnių mums abiem reikia laiko jėgoms atstatyti. Po didelio barnio galėdavome neatsigauti savaitėmis. Atrodytų, pats barnis trunka valandą ar dvi, o pasekmių – kelioms dienoms pakanka.

Įdomiausia, kad norint susilaikyti nuo barnio, jėgos irgi reikalingos. Bet jeigu lyginti du variantus, nutylėti kur kas naudingiau.



Bet kokie barniai – egoizmo pasekmės. Susiduria šeimoje du Ego ir pradeda įrodinėti, kuris iš jų geresnis, didesnis ir „kietesnis“. Pasekmės kur kas sunkesnės nei atrodo. Dėl tokio egoizmo išyra šeimos.

Pakalbėkime apie tai, kuo baisūs barniai

  • Įpykę išsakome ne pačius geriausius žodžius apie vienas kitą. Ir šie žodžiai tampa žaizdomis mūsų širdyse. Reikia laiko, kad užgytų. Ir jėgų. Ir noro. Ir netgi užgijus žaizdai, lieka randas.
  • Labai daug jėgų ir laiko eikvojama savo teisumo įrodinėjimui, nuoskaudoms, pykčiui. O pasitelkus tas pačias jėgas galima buvo sukurti kažką gero. Pavyzdžiui, namuose susitvarkyti. Arba numegzti megztinį.
  • Po barnio ore dar pakankamai ilgai sklando jo atgarsiai. Atmosfera sunki, pilna įtampos. O juk moteris išeikvoja tiek daug jėgų, kad sukurtų meilės ir jaukumo erdvę!
  • Bet koks barnis ir grubūs žodžiai, ištarti moters, labai stipriai veikia jos emocinę būseną. Jūs pačios žinote, kad kartais prikalbi kažkam bjaurasčių, o paskui į dušą norisi.
  • Barniai griauna santykius. Tai kaip smulkios kirmėlaitės, kurios patyliukais sugraužia jūsų pastato pamatus. Jos nelabai pastebimos, tačiau pasekmės labai liūdnos.

Tai anaiptol ne pilnas pasekmių sąrašas. Tačiau ir šito pakanka, kad nutartume spręsti ginčus konstruktyviai. Tam reikia išmokti kalbėtis vienam su kitu. Atstūmus į šalį egoizmą, godumą ir pavydą. Kad ir kaip tai būtų sunku.

Daugumą barnių šeimoje inicijuoja moterys

Taip taip, jums nepasigirdo. Motyvai, žinoma, skirtingi. Kartais netgi labai kilnūs.

Kokie gali būti mūsų motyvai?

Tai netgi ne motyvas, o moteriškos prigimties pasekmė. Mūsų moteriški ciklai kartais paverčia mus arba raganomis, arba verksnėmis. Ir viena, ir kita – potencialus pavojus. Dėl to, kad pernelyg daug emocijų vyrams – didelis stresas. O jeigu tos emocijos dar ir neadekvačios…

Labai dažnai pačios išprovokuojame vyrą barniui, kad gautume apsaugą. Pavyzdžiui, viena mergina papasakojo apie incidentą, kuris iliustruoja šį mūsų sugebėjimą. Užsimanė patikrinti, ar myli ją vyras. Ir pradėjo jį kankinti. Iš pradžių paverkė dėl kaimynės, paskui pasipiktino, kad jis jau tris dienas gėlių jai nedovanoja, paskui įsižeidė, kad jis ne iki galo ją išklausė. Visą tą laiką vyras kentė tuos išsidirbinėjimus ir tylėjo. Jai viso to pasirodė per mažai, dėl to pradėjo antrą tarkavimo ratą. Pradėjo verkšlenti dėl to, kad jis nejautrus, paskui rėkti, kad jis jos negirdi… Šioje vietoje vyras neišlaikė ir riktelėjo: „Ramiai, moteriške!“ Nustebusi ji iš tikrųjų nutilo. Po to jis ją apsikabino ir jai pasidarė lengviau. „Aš tarsi pajutau, kad jis sugeba mane apginti nuo ko tik nori. Man buvo svarbu išgirsti jo riaumojimą“.

Maždaug taip viskas ir vyksta. Mes tikriname vyro jėgą, sugebėjimą apginti, tvirtumą. Rezultatai gali būti įvairūs. Ne visi vyrai reaguoja „teisingai“. Ir tada poros išyra. Arba moteris provokuoja toliau. Pasekmės gali būti apverktinos. Dėl to, jeigu nori pajausti, kad jis tave apgins, paprasčiausiai paklausk. Aš dabar prieinu prie vyro ir sakau: „O mane ten vėl smarkiai skriaaaudžiaaa…. Tu mane apginsi?“ Vyras šypsos, apsikabina ir sako, kad dėl manęs jis kiekvieną į gabalus suplėšys. Ir viskas. Situacija išsemta.

Moteris gali „tarkuoti“ vyrą, jeigu jo nemyli. Tiksliau, galvoja, kad nemyli. Bet ne visai jį, o kažkokį vaizdinį savo galvoje. Puikiai prisimenu, kaip žlugo vienas toks mano vyro vaizdinys. Ir tai mane šokiravo. Kai vyras vis dar ieškojo savęs, nusprendėme, kad jis turi vadovauti. Vadinasi, ėmė ieškoti vadovaujančių pareigų, atsakingų. Patirties turėjo, įgūdžių taip pat. Buvau visiškai tikra, kad tai jam tiks. Tačiau vienas atsitiktinis pokalbis atvėrė man akis. Apie tai, kad mano vyro prigimtis – skleisti žinias. Ir tai buvo šokas. Nes man atrodė, kad aš žinau, ko jam reikia, dėl to kai kuriais momentais dariau spaudimą, įtikinėjau, įkalbinėjau. O čia staiga paaiškėjo, kad bandžiau paversti jį visiškai kitu žmogumi, visiškai nepaisydama jo tikrosios esmės. Buvo labai nemalonu ir skaudu. Tačiau po to pokalbio pagaliau sugebėjau pamatyti savo tikrąjį vyrą. Priimti jį ir pamilti iš naujo.

Dar viena priežastimi barniams gali tapti nenoras keistis. Kai moteris mato visas pareigas, kurių neatlieka jos vyras, tačiau visiškai nepastebi savo pačios analogiškų bruožų. Man dažnai rašo moterys, išklausiusios visas paskaitas. Jos tiksliai žino, kad vyras turi uždirbti pinigus, nupirkti butą ir išklausyti jas vakarais. Ir labai atkakliai to reikalauja. Tačiau mainais susilaukia tik pykčio ir susierzinimo. Į klausimą, o ką jūs pačios darote santykiams gerinti, atsako, kad tegu vyras pirmas pradeda. Tokia schema neveikia. Laimei. Arba deja. Keisti pasauli galima tik pradėjus nuo savęs. Ir netgi jei vyras neatlieka pareigų – tai pretekstas tik tam, kad geriau vykdytum savas pareigas. Moteriškas.

Kaip teisingai bartis?

Noriu iškart pasakyti, kad prieštaravimus ir konfliktus reikia spręsti. Jeigu esama interesų konflikto, tarpusavio nesupratimo – viso to negalima palikti likimo valiai, visa tai reikalauja dėmesio. Tiesiog sprendimo būdas turi būti kitoks.

Pradžiai – nuleiskite garą. Mes namuose taip ir darome. Atsiranda kažkoks pretekstas pasibarti, kažkokia konflikto užuomazga – reikia pašalinti įtampą. Man asmeniškai padeda indų plovimas. Vyrui – fiziniai pratimai. Praėjus ta, tikram laikui mes jau pasirengę dialogui.

Kai abu atvėstame – jau galima pasikalbėti ir išspręsti problemą. Nes palikti ją neišspręstą – neteisingas sprendimas. Tačiau kiekvienas atvėsta skirtingu greičiu ir vyrui kartais reikia kelioms dienoms užsidaryti savo oloje. O moteriai vertėtų kantriai palaukti ir pasiruošti jo grįžimui.

Pati svarbiausia dialogo taisyklė – iš pradžių pamėginti suprasti kitą žmogų. T.y. iš pradžių išklausyti vyrą, visas jo mintis, jausmus. Ir tik tada, kai įsitikinsite, jog jį supratote, kalbėti apie savus jausmus. Toks pratimas aprašytas Stiveno Kovio knygoje „7 efektyvių šeimų įgūdžiai“.

Atskirkite žmogaus asmenybę nuo jo poelgio. Ne „tu bejausmis“, o „tu neparodei man meilės“. Ne „tu apsileidėlis“, o „tu neišplovei indų“. Kitaip sakant, žmogus yra geras. Ir jūsų jį mylite. Tačiau kartais jis blogai pasielgia. Ir jums tai nepatinka.

Kalbėkite, vartodami įvardį „aš“. T.y. apie save ir savo jausmus. Ne „tu mane įskaudinai“, o „aš jaučiuosi įskaudinta“, ne „tu niekada man nepadedi“, o „aš jaučiu, kad tik man vienai rūpi tvarka namuose“.

Venkite apibendrinimų: „niekada, visada, pastoviai, visą gyvenimą“. Toks etikečių kabinėjimas ir viso ankstesnio gyvenimo nuvertinimas nepaprastai erzina.

Didžiumą savo jausmų dalį vyrui galima išreikšti ašaromis. Tik jeigu tai bus ne kaltinimai ir tarkavimas, o liūdesys ir skausmas. Galima ir truputėlį saviplakos pridėti: „Jaučiuosi kaip visiška kvailė, juk tu taip stengies, o man vis mažai. Man, štai, ir pinigų reikia, ir pasikalbėti…“ Tokiu atveju vyro neatstums jūsų ašaros, neerzins ir jis puls jus ginti. Net nuo savęs paties.

Sugalvokite smagų alternatyvų barnio metodą. Pavyzdžiui, pagalvių mūšis ar kautynės su vandens pistoletais.

Barniai su kitais žmonėmis

Būna ne vien šeimyninių barnių – gatvėje, darbe, kolektyve, parduotuvėje. Pasekmės irgi labai sunkios. Dažniausiai jie atsiliepia vidinei savijautai ir energijai. Ką su tokiais barniais daryti? Žinau du variantus.

Pirmasis – vyriškas. Atsakyti tuo pačiu, aprėkti, pasiųsti. Visai neblogas variantas. Vyrams. Jie tokiu būdu mokosi „atmušti kamuolį“, laimėti kovą ir t.t. Jiems nutylėjimo variantas ne pats geriausias, visai kas kita „pastatyti į vietą“, ypač tai svarbu vyrams, kurie dar tik mokosi šitaip atsikirsti.

Antrasis variantas – joks. Tiesiog nuryti nuoskaudą ir nešiotis ją savyje daug metų. Neatsikirsti, neparodyti jausmų. Apsimesti, kad nieko neįvyko. O juk iš tikrųjų, netgi įžeidimą, kurio susilaukė transporte, moteris gali metų metus nešiotis savyje.

Mes labai dažnai blaškomės tarp šių dviejų variantų – arba nutylėti, arba atsikirsti ir aprėkti. Tačiau ir viena, ir kita moteriai – ne pati geriausia išeitis. Ir vienur, ir kitur eikvojama energija.

Yra dar ir trečias variantas. Iškart pasakysiu – sudėtingas. Aš ir pati ne visada sugebu taip reaguoti, nors atrodo viskas labai paprasta. Ir pradėti reikia nuo užuojautos.

Kai žmogus mus skaudina, greičiausiai jis pats yra labai nelaimingas. Laimingos moterys nerėkauja eilėse, nesikeikia transporte, neplatina paskalų apie kolegas. Laimingos moterys gyvena kitoje realybėje. Joms viso to nereikia.

Dėl to galima pamėginti įžvelgti piktoje, grėsmingoje, rėkiančioje tetulėje mažą mergaitę, kuriai labai blogai. Ir palinkėti jai laimės. Mintyse. Iš visos širdies.

Tai – pirmoji vidinio darbo dalis. Toliau turime suprasti, kad toji tetulė yra tavo veidrodis. Ir jis byloja, kad ir tu jauti kažkokį skausmą, tu irgi elgiesi taip pat. Tu irgi tos tetos atžvilgiu esi tokia pati teta. Tokia pati grėsminga ir pikta. Dėl to vertėtų pasiknaisioti praeityje ir susirasti, kas ten negerai.

Išoriniame lygmenyje nereikia tylėti ir šypsotis, galima paprasčiausiai griežtai ir tvirtai paaiškinti, kad jūs ant jos nerėkiate, dėl to ir ji neturi teisės triukšmo kelti. Jeigu tai bus pasakyta tvirtai ir su pasitikėjimu, incidentas išsisems.

Tas pats pasakytina apie anytas, mamas, seseris, drauges, vyrą. Bet kurį žmogų. Nuoširdžiai palinkėk jam laimės, pasižiūrėk į akis ir atsakyk tvirtai ir su pasitikėjimu. Labai dažnai dvasiškai besitobulinantiems žmonėms pritrūksta būtent paskutinio punkto. O juk būtent jo dėka galima suteikti priešingai pusei tobulinti savo asmenybę. Griežtumas – tai antroji meilės medalio pusė. Tačiau būtent griežtumas, o ne žiaurumas ir ne atsakomoji agresija.

Linkiu jums, kad barniai taptų retenybe jūsų gyvenime, kad visi klausimai išsispręstų pokalbiais ir vidiniu darbu.

Šaltinis