Barniai

Viena sudėtingiausių problemų santykiuose tarp vyro ir moters yra ta, kaip jie susidoroja su nesutarimais. Labai dažnai pokalbis perauga į ginčą, o paskui, be jokio karo paskelbimo – audringu kivirču.

Partneriai staiga pamiršta meilės kalbą ir pradeda šaudyti vienas į kitą priekaištais, skundais, kaltinimais, reikalavimais, abejonėmis, ir daroma tai su pykčiu. Kadangi bendravimas yra svarbiausias tarpusavio santykių elementas, tai barniai daro jiems pačią didžiausią žalą.

Šitaip bardamiesi, vyrai ir moterys ne tik žeidžia vienas kito jausmus, bet ir griauna savo tarpusavio santykius. Kuo artimesni mes esame žmogui, tuo lengviau suteikti jam skausmą ar pačiam būti sužeistam.

Vadovaudamasis praktiškais sumetimais, aš primygtinai rekomenduoju vengti poroms barnių. Kai du žmonės nesusieti intymiais ryšiais, jiems kur kas lengviau ginčytis objektyviai ir nesikarščiuojant. Tačiau kai ginče dalyvauja žmonės, tarp kurių egzistuoja emociniai ir ypač seksualiniai ryšiai – viską, kas pasakoma, jie ima kur kas giliau į širdį.

Pagrindinė linija, kurios reikėtų laikytis – niekada nesibarti. Vietoje to geriau aptarkite visus jus jaudinančios problemos „už“ ir „prieš“ ir stenkitės susitarti taikiai, nenuslystant į ginčus ir, juo labiau, barnius. Visada yra galimybė kalbėtis atvirai ir sąžiningai netgi išreiškiant neigiamus jausmus, nenusiritant iki karingo ar provokacinio tono.

Kai kurios poros nieko daugiau ir nedaro, kaip tik pykstasi. Ir jausmai palaipsniui užgęsta. Kitos, vengdamos konfliktų ir barnių, stengiasi slopinti jausmus. Ir praranda kontaktą su savo meile. Pirmuoju atveju partneriai nuolat kariauja, antruoju – vyksta šaltasis karas.

Porai geriausia susirasti aukso vidurį tarp šių dviejų kraštutinumų. Turėdami galvoje, kad esame skirtingi, turime surasti būdą kaip taikiai, pilnavertiškai bendrauti, išvengiant kivirčų. Neslopinant savo neigiamų jausmų ir nerengiant idėjų bei norų kautynių.

Kas vyksta, kai mes baramės?

Patys nesutarimai mūsų tiek nežeidžia, kaip jų išraiškos būdai.. Idealiu variantu nuo ginčo niekas neturi kentėti: jis turi būti kaip paprastas pokalbis, kuriame mes išsakome skirtingus požiūrius ir savo nepritarimą vieniems ar kitiems klausimams. Praktikoje gi gaunasi, kad pradėję dėl kažko ginčytis, jau po penkių minučių susipykstame dėl to, kaip mes ginčijamės.

Iš pradžių mes nesuvokiame, kad pakankamai skaudžiai užgauname vienas kitą. Ai, kas turėjo būti nekaltu ginču, lengvai išsprendžiamu, pasitelkus tarpusavio supratimą ir suvokimą, kad esame skirtingi, pavirsta tikromis kautynėmis. Priešais nebenori nei suprasti, nei sutikti su priešingu požiūriu, nes abiem nepatinka vienas kito ginčo maniera.

Kuo artimesni mes su partneriu, tuo sunkiau išklausyti jo nuomonę objektyviai, nereaguojant į jo neigiamas emocijas. Kad būtų įveiktas pojūtis, jog mes išties užsitarnavome nepagarbą ar nepritarimą, mumyse automatiškai įsijungia gynybinis pasipriešinimo partnerio nuomonei mechanizmas, netgi jeigu partnerio nuomonei patys pritariame, mes ir toliau galime atkakliai ginčytis.

Kodėl barniai tokie skaudūs?

Skausmą kelia ne tiek tai, ką kalbame, kiek tai, kaip kalbame. Paprastai, kai vyras pajunta iš kito žmogaus iššūkį, jo dėmesys susikoncentruoja ties jo paties teisumu ir jis pamiršta apie tai, kad ir ginče reikia vadovautis meile. Automatiškai sumažėja ir jo sugebėjimas kalbėti pagarbiu, rūpestingu, viltį suteikiančiu tonu.

Vyras ir neįtaria, kiek abejingumo skamba jo žodžiuose ir kaip smarkiai tai žeidžia partnerę. Tokiais momentais pats paprasčiausias prieštaravimas gali nuskambėti, moters nuomone, agresyviai, o prašymas skambės kaip įsakymas. Savaime aišku, tai sukelia pasipriešinimą netgi tuo atveju, jeigu ji šiaip jau pritaria vyro žodžių prasmei.

Vyras nesąmoningai žeidžia moterį savo griežtu tonu, o paskui pradeda aiškinti, kad jai nėra jokios prasmės nusiminti. Jis klaidingai mano, kad moteris priešinasi pačiam jo požiūriui, kai iš tikrųjų ją užgauna pašnekovo bendravimo būdas. Nesuprasdamas jos reakcijos, vyras kreipia daugiau dėmesio į savo kalbų turinį, vietoje to, kad pakeistų toną.

Vyras nesuvokia, kad barnį pradeda būtent jis: jam juk atrodo, kad tai ji su juo barasi. Jis gina savo požiūrį, o ji tuo pat metu gina save pačią nuo jo griežtumo ir kietumo, suteikiančio tiek skausmo.

Nematydamas reikalo skaitytis su moters pergyvenimais, vyras juos nuvertina ir tuo dar labiau ją žeidžia. Jam sunku suprasti, kaip jai skaudu, skirtingai nuo moters – jis nėra toks pažeidžiamas žiauriems žodžiams ir tonui. Rezultate jis netgi nesupranta, kokią žalą padaro moteriai, sukeldamas tokiu būdu jos pasipriešinimą.

Lygiai taip pat ir moteris nesuvokia, iki kokio laipsnio gali sužeisti vyrą. Kai ji pajunta iššūkį, jos tonas darosi vis nepatiklesnis ir nepakantesnis. Tai itin žeidžia vyrus, ypač jeigu tarp jo ir tos moters esama emocinio ryšio.

Moteris pradeda ir plėtoja ginčą, iš pradžių išsakydamos savo neigiamą požiūrį į vyro elgesį, o paskui apipila patarimais, kurių jos niekas neprašė. Kai ji nepasivargina reikšdama savo negatyvą, duoti signalą, bylojantį apie pasitikėjimą partneriu ir jo priėmimą tokiu, koks jis yra, vyras reaguoja į tai neigiamai, o ji nesupranta, kodėl. Ji taip ir nesuvokia, kad įžeidė jį savo nepasitikėjimu.

Kad išvengtumėm barnių, turime suprasti, kad mūsų partneriai neperneša ne tiek to, ką mes sakome, kiek to, kaip sakome. Ginčui kilti reikia dviejų žmonių, o jo nutraukimui visiškai pakanka vieno. Geriausias būdas sustabdyti ginčą – užgniaužti jį pačioje užuomazgoje. Prisiimkite atsakomybę už tai, kad nustatytumėte momentą, kada nesutarimai perauga į ginčą ir barnį. Tada nutraukite pokalbį ir padarykite pertrauką.

Keturios savigynos taktikos

Egzistuoja keturios pagrindinės taktikos, kurias žmonės naudoja ginčuose ir barniuose. Tai – kautynės, atsitraukimas, užsislėpimas ir nuolankumas. Kiekviena ši taktika leidžia laikinai laimėti, tačiau strateginiu požiūriu visos jos yra paprasčiausiai kenksmingos.

Kautynės

Kai pokalbis pasidaro griežtas ir šaltas, kai kurie žmonės instinktyviai puola į kautynes, tiksliau, pradeda gynybą. Jų devizas šiuo momentu – „Geriausia gynyba – tai aktyvus puolimas“. Ir jie puola priekaištauti, smerkti, kritikuoti, žodžiu, stengiasi visokeriopai įrodyti, kad partneris neteisus. Žmonės, kurie laikosi tokios taktikos, linkę kelti balsą ir reikšti savo pyktį pačiais įvairiausiais būdais. Už viso to slypi vidinis siekis įbauginti partnerį ir šitaip pasiekti jo meilės ir paramos. O kai tas atsitraukia, jie laiko save nugalėtojais, nors realybėje jie pralaimėjo.

Bauginimas visada žudo tarpusavio pasitikėjimą santykiuose. Brautis link savo tikslo bet kokia kaina, suverčiant ant kito žmogaus visas įmanomas nuodėmes – pats patikimiausias būdas sunaikinti santykius su partneriu. Bardamiesi, žmonės palaipsniui praranda sugebėjimą vienas kitam atsiskleisti. Moterys užsidaro savyje, kad apsigintų, vyrai pasineria į tylėjimą ir jiems pasidaro į viską nusispjauti. Taip pamažu, po truputėlį ištirpsta artumas, kurio būta santykių pradžioje.

Atsitraukimas

Tai kažkas panašaus į šaltąjį karą. Žmogus vengia pokalbių ir problemos lieka neišspręstos. Tokia pasyviai agresyvi elgesio maniera – nėra tas pats, kas padaryti pertraukėlę, o paskui sugrįžti ir išspręsti visus klausimus.

Šie žmonės bijo konfrontacijos: jie linkę laikytis toliau nuo karštų temų, vengia bet kokio pokalbio, kuris gali sukelti ginčą. Santykiuose jiems tenka elgtis labai apdairiai. Moterys dažniausiai skundžiasi, kad tokią taktiką taikyti yra priverstos būtent jos. Tačiau tai daryti linkę ir vyrai. Atsitraukimas įsišaknijo juose iki tokio laipsnio, kad jie jau patys to nepastebi.

Vietoje to, kad veltųsi į ginčus ir barnius, kai kurios poros apskritai nustoja kalbėti temomis, dėl kurių nesutaria. Jų būdas pasiekti tai, ko norisi – nubausti partnerį už tai, kad jis neatiduoda savo meilės. Jie neišlenda iš savo urvo, kad užpultų partnerį tiesiogiai, vietoje to „tarkuoja“ netiesiogiai, pamažu, žingsnis po žingsnio, atimdami iš partnerio tą meilę, kurios jis yra nusipelnęs. Pasilikdami savo meilę kiekvienas sau, kiekvienas iš partnerių yra įsitikinęs, kad tokiu būdu jam galima bus mažiau atiduoti kitam.

Tokia taktika suteikia tam tikrą pranašumą – laikiną taiką ir harmoniją, bet jeigu ir toliau nebus aptarinėjamos abu jaudinančios temos ir jei nebus išlieti susikaupę jausmai – kiekvieno partnerio širdyje susikaupia ištisas kalnas nuoskaudų. Galiausiai toji meilė, ta aistra, kurios kitados suvedė porą, palaidojamos. Paprastai žmonės griebiasi įvairių triukų – daug dirba, daug valgo – kad užslopintų savo širdies skausmą, kurį kelia nesprendžiamos problemos.

Užsislėpimas

Kad nebūtų sužeistas atvirame mūšyje, žmogus apsimeta, kad pas jį viskas gerai. Jis papuošia veidą šypsena ir visada atrodo ramus ir laimingas. Tačiau po kurio laiko tokį žmogų pradeda graužti vis didėjantis apmaudas: jis visą save atiduoda partneriui, tačiau nieko negauna mainais! Ir šis pasipiktinimas blokuoja natūralius meilės pasireiškimus.

Užsislėpusios moterys bijo būti sąžiningos su savo pačių jausmais, dėl to stengiasi apsimesti, kad „viskas nuostabu ir puiku“. Vyrai, naudodamiesi tokiais išsireiškimais, paprastai turi galvoje visiškai kitus dalykus. Jų lūpose tai reiškia: „Viskas puiku, kadangi aš su tuo susidoroju pats“, „Viskas nuostabu, kadangi aš žinau, ką ir kaip reikia daryti“, „Viskas gerai, kadangi aš galiu išspręsti šią problemą be pašalinės pagalbos“. Moterų lūpose šie išsireiškimai yra ženklas, kad ji stengiasi išvengti konflikto ir ginčo.

Kad, kaip sakoma, „nekeltų bangų“, moteris gali netgi pati save apgaudinėti ir tikėti, kad viskas nuostabu ir puiku. Ji paaukoja savo norus, jausmus ir poreikius, atsisako jų, siekdama neleisti netgi galimybės kilti konfliktui.

Nuolankumas

Tai irgi daugiausiai moteriška taktika. Vietoje to, kad pradėtų ginčą, moteris atsiduoda likimo valiai, tuo pačiu pasmerkdama save vyro priekaištų taikinio vaidmeniui, prisiimdama atsakomybę už viską, kas gali jam sugadinti nuotaiką. Šitokiu būdu kuriami tarpusavio santykiai išoriškai atrodo kupini meilės ir tarpusavio supratimo, tačiau galiausiai tasai, kuris nutarė būti nuolankus, paprasčiausiai praranda pats save.

Kartą vienas vyras, skųsdamasis savo žmona, sakė man:

-Aš ją taip myliu. Žmona suteikia man viską, ko norisi. Vienintelis „bet“ yra tai, kad ji nelaiminga.

Jo žmona 20 metų atsisakinėjo pati savęs dėl vyro. Jie niekada nesipyko ir jeigu kas nors paklausdavo jos apie santykius, ji atsakydavo:

-Pas mus viskas puiku. Vyras mane taip myli! Vienintelė mūsų problema slypi manyje pačioje. Aš visą laiką jaučiuosi prislėgta, o kodėl – nežinau.

O jos depresija buvo pasekmė to, kad du dešimtmečius šita moteris atsižadėjo pati savęs kad įtiktų vyrui.

Tokie žmonės, siekdami visame kame pataikauti partneriui, intuityviai atspėja jo norus ir prisitaiko prie jų. O baigiasi viskas pasipiktinimu šiuo, kartais ilgus metus trunkančiu nuolankumu vardan meilės.

Bet koks atsainumo pasireiškimas jiems labai skausmingas: jie ir taip jau pernelyg atsainiai žvelgia į save. Siekdami bet kokia kaina išvengti atsainumo, jie stengiasi būtų mylimais, priimtinais visiems.

Galbūt pastebėjote, kad ir patys taikote vieną ar kitą taktiką, o gal pasiėmėte iš kiekvienos po truputėlį. Kiekvienos taktikos tikslas – išvengti skausmo, kurį gali suteikti partneris. Tačiau visa tai, deja, ne taip jau labai ir veiksminga. O kad pasiektumėte realaus rezultato, turite mokėti laiku atpažinti, kada pokalbis pereina į ginčą ir užkirsti tam kelią. Pasiimkite minutės pertraukėlę, atvėskite, atsipeikėkite ir tik tada sugrįžkite prie pokalbio. Bendraudami, stenkitės parodyti maksimumą supratimo ir pagarbos priešingos lyties atstovui. Ir palaipsniui išmoksite išvengti ginčų ir barnių.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI